o kaip tai ne grožiu..Tarkim, mano didžiausias problema dantys – vos tik išsižioju, pradedu kalbėt, pamato dantis tas žmogus nu ir ką jis galvoja? kokia fuuu… o visas bendravimas per burna eina..ta prasme aš ne apie oralinį nu bet kalbi, dantys matosi, ką kalbėt apie šypseną, kuri labai maloniai kitą gali nuteikti, čia iš vis man neįmanoma šypsotis su dantimis… Nooors, jau pati juntu, kad taip užknisę tie žvilgsniai į mane, kad va ir autobuse, matau, stebi mane, dantis, o aš specialiai daugiau kalbu, kalbu, ktegu žiūri, dar ir aš žiūriu žudančiu žvilgsniu, kad susigėstų…bet čia va autobuse, kur visai nepažįstami…bet kaip kovot, kai va reik eit to darbo…Kaip parodyt, kad pofik ta išvaizda, svarbu mano galva, idėjos ir t.t.. kai ir dėl to aš nesu užtikrinta?
