tiek su karjera, tiek su vaikinu visko gali būti…žiūrint koks vaikinas, su saviškiu draugavau iš viso 3 metus per atstumą, pradžioj kol mokėmės mokyklose, vėliau jau įstojo, aš 12ą baiginėjau, paskui aš dar studinau, jis dirbo gimtajam mieste metus…studijas stojau jau į Vilnių, nors pilnai galėjau likti gimtajam mieste ir studijuot, ką norėjau, visgi stojau nemokamai ir visai kitą sritį…na bet aš baigiau mokslus, vėl grįžome į pajūrį, bet jau kartu, maniškis iš vis čia nieko nepažinojo, metė neblogą darbą gimtajam… bet visad sako, kad nesigaili, nes dabar turi mane, o vienas ir dirbdamas ir uždirbdamas jautėsi vienišas ir nelaimingas… čia jau reikia pamąstyti, kiek truks studijos, kiek kartų susitiksit, ar palauks, ar pats po metų tarkim vyks, dabar dar neskuba ir pan…bet atstumas kai suaugęs žmogus esi, tai jau sunku…pati į komandiruotes važiuodavau po pusę mėnesio ar 3 savaitęs į Vilnių padirbt, tai tikrai liūdna būdavo, atrodo draugių yra, pramogų yra, bet kažko nėra, bet aš jau toks žmogus, kažkas turi miegot ir bent vakarais būt kartu
