Abiejų tėvai palaikė, padėjo net įsikurti Nežinau, pas mus tikriausiai taip priimta, kad labai savarankiški esam, norim anksti į gyvenimą kabintis (mano brolis su sužadėtine irgi anksti įsikėlė kartu gyventi), o ir tėvai pritaria, padeda, kad reikia pagyvent kartu bent metus, kad suprastum žmogų. Nes mes nors ir 2 metus draugavom, vistiek įsikėlus pirmus metus buvo gana daug barnių, kol apsišlifavom, kol pažinom vienas kitą tarsi iš naujo, o po to, kai prasidėjo geri santykiai ir pamatėm ir supratom, kad norim ir toliau kartu gyvent O ta pora, kuri gyveno su mumis pirmus metus (taip pat mūsų amžiaus, mūsų draugai) ir išsiskyrė po pirmų metų, nors kartu prieš tai buvo kokius 5 metus. Bet nei vienas nesigailėjo, kad kartu gyveno, nes bent jau suprato, kad neišeis būti kartu (jų tėvai irgi pritarė gyvenimui kartu) Šiaip gana daug iš mano draugių įsikėlė su vaikinais pradėdamos studijas ir nei vienos tėvai neprieštaravo.
O dėl rutinos, tai nepasakyčiau, kad ji yra. Aišku kartais būna, visur ji būna, bet nereikia pasiduot ar labai pergyvent Išeini pasižmonėt, išeini su draugėm, jis su draugais, ir pan galima gi visko dabar prisigalvot O kartu gyvenam jau 3 su puse metų ir nė kiek nesigailiu
