@seraphina Mintis yra, per mažai gilinotės. Arba tiesiog nematot, nes žiūrit į kiekvieną kaip į pavienį paveikslą. Jie sudaro tam tikrus ciklus, kurie pasakoja skirtingas temas. Bakalauro darbai (rudi portretai) yra šuns laukimas grįžtančio šeimininko. Ką jis veikia namuose būdamas vienas? Lūkuriuoja. Nei miega, nei valgo. Guli ir laukia. Dažniausiai ant laiptų, nuo kurių mato savo kambarį, mato lauko duris ir langą. Ramios pozos, ilgesingas žvilgsnis. Laukime nieko daugiau ir nebėra.
Magistrantūros tema buvo apie gyvūno priklausomybę nuo savo šeimininko. Jo apžabotą laisvę, jo pasaulio dydis yra tik tiek kiek šeimininkas leidžia laikydamas šunį už pavadžio. Apskritai gyvūnas yra gamtos dalis, bet kadangi jis gyvena su žmogumi, jis gyvena civilizacijos pasaulyje. Bet jis nėra civilizacijos dalimi. Jis nei ten nei ten. Jo natūralią gamtos aplinką keičia mašinų provėžos, kurios nuolatos kinta ir nyksta. Šalti ir pilki tonai, niūrumas, kurį sukelia šiuolaikinis lekiantis pasaulis. O tas šunelis klaidžioja tarsi vienas, bet ne vienas, nes jis visad yra pririštas prie šeimininko. Gyvena jis su žmogum. Žmogaus namuose. Ir miega žmogaus pataluose, o ne ant žolės. Miego būsena vėl gi yra dviprasmė. Ji dažnai tapatinama su mirtimi. Šuo vienu metu tarsi yra čia ir tuo pačiu kažkur toli. Gėlėti patalai gali priminti gėlėtą pievą, po kurią galbūt laksto miegodamas šuo. Arba karstą. Tapant tą darbą, mano šuo mirė. Todėl paskui atsirado darbas, kur matomos tik mašinų provėžos ir šuns šešėlis. O pačio šuns nebėra. Tai laikinumas. Civilizacijos ir gamtos priešprieša.
