Po to buvo ciklas darbų, kurie tiesiog pavieniai buvo užsifiksavę mano atminty ir aš juos turėjau įgyvendint, kad ramiai atsisveikinčiau su savo augintiniu. Tai tarsi iš padebesių žengianti figūra, plyštanti, arba nubraukta. Kaip kad pasakymas sau “viskas”. Vienam darbe dar matomas šuo su pavadėliu, su labai ilgais žiemiškais šešėliais, o kitame darbe tas pats sodas, bet jau tuščias, šuns nebėra, likęs tik išmintas sniegas.
Po to prasideda kiti šunys, vienas bėgantis tirpstantis, pilkas šuo pilkame parke, matoma ir pravažiuojančios mašinos ištįsus lempa. Vėl gi miestas ir gamta. Skirtingi pasauliai bet kartu viename. Tirpimas, nykimas – tai yra mintis.
Auksinis šuo ant būdos, būda jam fiziškai atrodo lyg per maža, tai rodo sunkų šuns gyvenimą. Bet būda ir kaip jo postamentas. O šuo dėl savo saugojimo funkcijos tampa auksiniu. Ir jis išdidžiai stovėdamas ant būdos atrodo kaip statula. Tame darbe iškeliu populiariausią šuns naudą žmogui – saugojimą. Bet tokį senovišką mąstymą. Šuo tik prie būdos, tik prie lenciūgo.
Arba kur vaivorykštė krenta tik ant šuns, rodo kad jo pasaulis yra linksmesnis nei mūsų. Nors jis kantrus ir ištikimas. Kartu su savo šeimininke klauso kažkieno pasakojimo.
Ir taip, facebooke ne visi mano darbai.
Yra dar kačių. Tuose darbuose iškeliu žmogiškųjų vertybių problematiką. Kas svarbiau? Žmogaus patogumas, ar gyvūno norai? Tai yra tas kraštutinumas, kada augintinis pradeda lipti šeimininkui “ant galvos”. Ramus ir įžūlus. O žmogus jam atiduos paskutinį kąsnį ir gyvens skurde. Tai yra problemos parodymas. Nors visus darbus vienija jaučiama meilė ir nuoširdumas.
Čia trumpai, apie mano darbų mintis.
