Tiesa, jis manė, kad tai bus smagiau draugą pasikvietus, bet tuo pačiu ir užsiminiau “pasimatymas” iš anksto, kad bent galėtumėme pasisėdėti, pabendrauti tik mes. Bet dabar jaučiuosi labai kvailai, tiek stengdamasi, ruošdamasi, o jis atsipalaidavęs ir nesirūpindamas, vos keletą valandų praleidęs ir ate. Taip kaip ir suprato “nueiti kavos”, išgėrėm ir išsiskirstėme, niekaip negalėjau jam gi liepti dar pasilikti, gal ir nenorėjo, tikrai neversiu.
Visgi, jaučiu jam simpatiją, labiau žiūrėjau kaip žmogų, į kurį galėčiau dėti viltis siekiant tvirtesnių santykių nei paprasti seni klasiokai dėl bendrų interesų, smagesnių pašnekesių kas retai man pavyksta tokį žmogų rasti, o iš tikrųjų labai nuvylė ir jaučiuosi dabar kaip kvailelė iš kurios pasišaipė taip..
Dėkoju labai visoms už patarimus, iškart lengviau susidėliojo visi įspūdžiai ir mintys
