tikrai teisingai. ir daug kas megsta posaki bus tu bernu. ok, bet kada? man jau ne uz kalnu 30, ir vis dar neturejau normaliu santykiu. niekada nepatyriau abipuses meiles, nors zmones sako kad gera su manimi bendrauti, o vyrai netgi sako, kad mano isvaizda lyg nuo zurnalo virselio. bet santykiu tiesiog nebuvo, kad ir kokius scenarijus isbandziau – buvau ir savimi, miela, draugiska, ir sterva ir paslaptinga ir t.t. neatsirado joks vyras per tiek metu nei darbe, nei kelionese, nei klubuose, nei bibliotekoje, nei kaimynysteje, nei moksluose…. kartais galvoju, kad cia kokia juodoji magija. karta buvau pas bureja, sako paziuresim kas taves laukia siais metais – sako asmeniniam gyvenime nieko naujo. galvoju nesamone, bet nieko naujo nebuvo nei po metu nei dveju nei treju. drauges sako, kaip pavydziu tau, tu tokia atsiputusi ir taip pat giria mano isvaizda. bet jei tik jos zinotu kaip daznai as galvoju apie savizudybe, nes siame pasaulyje jauciuosi lyg parazitas, kad tai ne gyvenimas o egzistavimas. mane stabdo tik alkoholis ir tai kad tikiu nemirtingos sielos egzistavimu. taigi, vis galvoju, kas su manimi negerai, niekaip nerandu atsakymo. nezinau, kas esu, ka noriu daryti ir pan. galbut tai likimas – vieniems lengvai, kitiems nors per galva verskis..
