Pavargau būti vieniša
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki, esu 21 metų mergina, kuri velniškai pavargo būti visą gyvenimą vieniša. Draugų artimų, su kuriais galėčiau išsikalbėti neturiu, vaikino nei kada nors turėjau, nei dabar turiu. Nors esu savimi pasirūpinusi, bet nesu itin graži. Visi manęs visada nemėgsta… Iš vis, sunkiai randu bendrą kalbą su bet kuo. Mano sveikata yra ne itin gera, negaliu visada daryti ką noriu. Pavargau, beprotiškai pavargau matyti aplinkui besišypsančius žmones, kuomet mano širdis verkia… Vienatvė mane žudo, labai sunku man…
Kaip tau pasisekė. Daug kas, būdami poroje, susituokę ir t.t. mielai turbūt apsikeistų vietomis su tavimi. Gražios poros, šypsenos ir visa kt. Daugelis porų iš tiesų nėra laimingi kaip atrodo, tai tik vaidyba. O santykiai patikėk, yra labai sunkus ir ilgas darbas. Tai nėra tik seksas, nėra tik bučiniai, nėra pasivaikščiojimai po parkelį susikabinus už rankučių ar šilti apkabinimai, tai tik mažos detalės. Pagalvok, ar tu tokiems rimtiems santykiams pasiruošusi, manau, kad ne. Kol turi bėdų su savimi, ties savimi ir dirbk, o meilė, ankščiau ar vėliau pasirodys. Žinoma, jeigu sėdėsi namie, taip nenutiks, nes bičas neateis ir nepaskambins į duris. Įsirašyk tinder, ten gali ką nors rast tikrai, nors ten merginas esančias vertinu kaip tuštybes ir nerimtas, bet ko gero, vienetinių atvejų yra ir normalių, gal būtumei viena iš tokių. Neliūdėk, gyvenime per daug visko gero yra, kad liūdėtume dėl to, jog neturime partnerių. Aš neturiu, ir ką? Tiesą sakant man visiškai pochui.
Viskas bus gerai! Ateina laikas ir atsiranda reikalingi žmonės!
Man 23 metai, visa gyvenima buvau vienisa, nors ir ne viena ir + patyriau ziauriu dalyku draugystese, tiek psichologinio smurto kiek ne priesui didziausiam nelinkeciau. Tad, zinok, meile ne tik gydo, bet ir luosina. Mylek save, pati sau buk idomi, ir tinkami zmones iskart atsiras. Tai didziausia zmoniu, kurie nemyli saves, problema. Jie jauciasi vienisi net ir draugystej, patikek
Supranti, esmė ta, kad pagrinde ne apie vaikinus šneku. Neturiu artimų draugų, esu vienišas žmogus.
O ar tu ju is tikruju nori turet? Gal greit pavargsti nuo demesio? kiek pastangu esi pasirengusi ideti i draugyste cia pat ir dabar?
Nieko gero, kai asmeninė laimė priklauso nuo kitų žmonių. Aš irgi neturiu daug draugų, apskritai yra esu gana vienišas, tiek, kad vienatvė man patinka. Daug geriau taip, nei būti su kuo nors ir jaustis vienišam. Kažkaip, moku džiaugtis vienas, būti laimingas pats sau. Žmonės, jie ankščiau ar vėliau tik prišika, po to tenka valyti, todėl niekuo nepasitikiu ir retai kam atsiveriu. O pažinčių visada gali susirasti, čia nėra labai sunkus dalykas kaip atrodo.
Patyriau ir aš daug visokio psichologinio smurto. O mylėti savęs negaliu, tiesiog negaliu… Labai tikiuosi, kad tu dabar laiminga, nepaisant visko.
as nesijauciu nei bloga, nei negrazi, ir bendraut moku ir humoro jausma turiu ir vistiek viena;) nemanau ar tai priklauso nuo grozio. Kelk savo saviverte
Deja, as irgi neturiu ne vieno draugo, absoliuciai. Net pazistamu, kuriems is bedos galeciau paskambint, nieko. Tik tevai ir sesuo. Ir aplamai, naujose kompanijose man sekasi labai sunkiai, vienatve jau tampa mano drauge, jauciu, kad po truputi pradedu isprotet bet laikausi dar, laikykis ir tu, kol dar gyva esi. Arba parasyk man, galesim pabendraut, pazadu nepalikt
Dėmesio? Niekuomet negaunu jokio dėmesio. O turėti tikrai norėčiau. Turiu kelis žmones, su kuriais kartas nuo karto pasikalbu, bet jie niekuomet nepaklausia nieko apie mane, mano gyvenimas žmonėms niekuomet nerūpi. Aš priešingai, visada visus išklausau, patariu, paguodžiu. Esu pasirengusi įdėti visas pastangas.
Man ir pažintys bet kokios mezgasi gana sunkiai, nes tiesiog nemoku bendrauti. Nežinau kodėl, tiesiog nemoku.
Toks jausmas čia aš rašiau, o ne tu. Net tą dalis su sese – pas mane lygiai tas pats galbūt iš sostinės būsi?
Forumo tema perkelta iš “N-18”
Na man atrodo galima ugdyti savyje laimę vienam, nepriklausant nuo kitų, bet vis vien kokią gražią dieną matysi aplink žmones draugų būriuose ir pačiam to norėsis, o nebus kaip…žmogus sutvertas būti socialiu. Yra tekę patirti tai.
O “davaj” nesakykit tokių skambių frazių kaip “man 20 su trupučiu – VISĄ gyvenimą buvau viena”. Skamba juokingai… Visą gyvenimą vieni buvo tie žmonės, kurie užaugo vaikų namuose ar būdami 40-ies neturėjo jokių normalesnių santykių daugiau nei mėnesį – kitą.
Kai tau 20 ar pan. – anokia čia vienatvė. Taip, norisi kažką turėti, niekas to neneigtų, bet nereikia čia tų dramatizmų. Kaip tik juokingai atrodo tos/tie, kurie ten nuo kokių 15-os vaidina ala rimtas poras gerdami ant suoliuko kieme alų.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
