Aš dabar bandau įsivaizduot situaciją… pavadina mane vyras invalide supista. Nu žinokit, trigubai stipriau dėčiau, dar turbūt su kokiu daiktu kietu per makaulę gautų ir raktą duryse palikčiau, kad negalėtų įeit. Serenadas galėtų po langais giedot, kol atsileisčiau. O pavadintų kaip nors taip dar kartą – pirdolintų lauk be kalbų. Negi jūs taip nusileidžiat, autore? Jus vadina visaip, o pati tylit?
Šiaip tai, jei jausmų nebeliko, o įžeista širdis kraujuoja – nu tai ir palikt jį. Jei nesmurtauja, o eit nėra kur, tai tada ką darysi – aktyviai ieškokit darbo ir palikit. Bet aš turbūt jūsų vietoj pas tėvus prašyčiausi, nes yra mažas vaikas, kuris ir mato ir girdi vyro psichavimus, o patikėkit – kūdikiui tai visiškai ne į naudą.
Beje, butas dokumentaliai bus dovanotas jums abiems ar tik vyrui? Šiaip, jei ten įsikelsit, bet kuriuo atveju jei skirsitės, išeiti teks jam, nes turit mažą vaiką. O jei dovanotas abiems, tai pusė buto priklauso jums.
