Is ramaus mandagaus zmogaus pasidare siuntinejantis ir staugiantis?

Same here. Palikau. Pries 2 savaites. Bet pas mus ilga buvo itampa. Pavargau. Baisu del to, kaip bus toliau, bet vis tiek bus geriau, nei tokioj itampoj ir busenoj gyvent. Nosyte auksciau. Niekas nevyksta siaip sau. Viskas bus tik i gera. Ir nereikia apie tai galvot, gyvenimas pats sudelioja viska kaip turi but, jeigu tik tikejimo, noro ir pozityvo yra

Plius mes turim vaika. Tai jusu situacija palyginus paprasta

Manau kad jums nepakeliui pagalvokite kas laukia jusų jo tevų bute jeigu taip nesiskaito

Na, pas mus atvirksciai – gimus abiems vaikams santykiai zymiai pagerejo. Jusu vaikas planuotas? Gal apleidote santykius su vyru?

na pas mane kita situacija. Vaika jis Dievina. Bet man buvo blogas. Daaaaug kantrybes turiu, bet ir ta isseko. Baisiausi pykciai buvo. Nu bet cia faktas, kad zmogus ne tau. Nes santykiuose viskas paprasta turi but. Zinau – baisu. Ir labai. Ir finansai, gyvenamoji vieta, viskas susideda. Bet neverta buti auka. Gyvenima reikia gyventi, reikia buti laisvai, o ne vergauti, nes BAISU. Palaikau tave. Viskas bus gerai, nesikankink. Dabar sunku, bet leisk laimei ateiti

Nafik… :/ O kiek laiko iki vestuvių draugavote?

Labai Jus užjaučiu, kad turite leliuką nuo kažkokio šiušklės…Jeigu tik yra galimybės,bėkit,nekankinkit savęs.

Pereinamasis laikotarpis: šeima, vaikas, rutina ir t t kas vyksta santykiuose? Arba poros apsislifuoja arba pasuka skirtingais keliais. Bet niekada nereikia pamiršti kad šeima pats sunkiausias darbas kuri turime dirbti kasdien. Santykiai tarp dviejų žmonių reikalauja įdirbio kasdien. Issidraskyt ir issiskirstyt suspesit bet kada. Pirma reik kalbėtis ir siekt kompromiso. vyrams sudėtingiau su jausmais. Jie nelinkę dalintis. Bet pažinodama savo antraja puse bandykit rast kelia i kompromisą ir santykiu isgryninima. O išėjimą i skirtingas puses visuomet turėsit kaip atsarginį variantą. Bet iki tol yra variantu praeit krize. Sekmes

Aš dabar bandau įsivaizduot situaciją… pavadina mane vyras invalide supista. Nu žinokit, trigubai stipriau dėčiau, dar turbūt su kokiu daiktu kietu per makaulę gautų ir raktą duryse palikčiau, kad negalėtų įeit. Serenadas galėtų po langais giedot, kol atsileisčiau. O pavadintų kaip nors taip dar kartą – pirdolintų lauk be kalbų. Negi jūs taip nusileidžiat, autore? Jus vadina visaip, o pati tylit?

Šiaip tai, jei jausmų nebeliko, o įžeista širdis kraujuoja – nu tai ir palikt jį. Jei nesmurtauja, o eit nėra kur, tai tada ką darysi – aktyviai ieškokit darbo ir palikit. Bet aš turbūt jūsų vietoj pas tėvus prašyčiausi, nes yra mažas vaikas, kuris ir mato ir girdi vyro psichavimus, o patikėkit – kūdikiui tai visiškai ne į naudą.

Beje, butas dokumentaliai bus dovanotas jums abiems ar tik vyrui? Šiaip, jei ten įsikelsit, bet kuriuo atveju jei skirsitės, išeiti teks jam, nes turit mažą vaiką. O jei dovanotas abiems, tai pusė buto priklauso jums.

Koookie kosmonautiški pezalai…

Eikit savo “erudicija” spinduliuojančias žinutes kur nors kitur pakeverzoti. Toks jausmas, kad net net neskaitėte ką autorė parašė.

Santykių krizė nuo PSICHOLOGINIO SMURTO skiriasi kaip diena ir naktis. Grynink negryninus, bet kai pila mėšlą ant galvos kibirais, tai lindimas į subinę vyrui be muilo to neišspręs. Laiko klausimas kada dar ir šonus aplamdys.

Aš asmeniškai susirinkčiau vaiką ir eičiau pas tėvus nieko nelaukdama. Jei suvoks, kad gali prarasti tiek jus, tiek vaiką, gal šiek tiek susiims ir apmąstys ką dar ne taip. Bet šiaip, manau, kad nepakeliui jums. Ir šiaip, netikiu, kad per visą draugystę nebuvo jokių ženklų, jog tas vyras toks netašytas stuobrys. Tik gal per rausvus meilės akinius ir rūką to nepastebėjote.