Aš vis pakalbu su moterim kurios turi neseniai gimusius vaikus. Ir taip nuoširdžiai pasidomiu, dar draugas paklausinėja moterų – kas pasikeitė gimus vaikui. Visos kaip susitarusios kartoja pajuodusiais paakiais: “labai būčiau buvusi laiminga jeigu kas nors man būtų pasakęs, kad vaiko gimimas sudaužo santykius”. Bet ne iš tos prizmės, jog juos sunaikina, o tos, jog juo skonfiguruoja – iš poros su savo vyru tu tampi nebe pora, bet komanda. Ir žinot būna žmonių kurie labai mėgsta būti komandoje ir viską daryti drauge, už tą vieną bejėgį atkeliavusį žmogų į šią žemę? Tai va, labai faina, kai yra porų, kurios pavirtusiosm į komandą sustiprėja ir pajunta vienybę, bei toje komandoje labai gerai sukasi. O būna tokių porų, kurios niekada ir negalėtų būti komanda, tik pora. Ir tada visas santykis sudūžta. Ir iš tiesų ką supratau, labai mažai porų gali būti komanda. Man atrodo kad tų ženklų pradžiai būna labai daug, bet mes mąnom, jog jei esant poroje esame laimingi, tai būsime ir gera komanda. Ir labai apsigauna. Būti poroje lengva – tu jauti daugiau mažiau laisvės, tavo kaklo neužlaužia tokios didelės pareigos, tu išgyveni gražius arba daugiau mažiau gražesnius periodus, ir tu mąstai, kad tai ir yra jūsų stiprybė. Nors realiai ji pasimato tuose sumaučiausiuose gyvenimo momentuose, o ne gražiausiuose. Ir būkim biedni, bet teisingi – vaiko gimimas yra vienas iš tų sunkiausių išbandymų. Kuris, jei įveiki ir būni iš vien, tampa dalyku kuris be galo sustiprina santykius. O jeigu nepasiseka – na, su kiekviena diena vis labiau pradedi nekęsti tos būties iš kurios jau kelio vienaip ar kitaip niekada nebus – gali palikti šeimą, bet vaikas visada bus tavo vaiku, niekada neištrinsi to ką padarei ir jei nesijauti laimingas, tai visada slėgs tavo pečius. Matyt jūsų vyras pajuto tą, ir jūsų pora nesusiklijavo į komandą.. :/
