Gyvenau ir aš Anglijoj, tai pradžioj ir maišiukų prisipirkdavau, kokių nereikėdavo, ir labdarai prie kasos po 5£ paaukodavau ir su pakabom iš rūbų parduotuvių grįždavau nes kol nesuprasdavau, ką sako, tiesiog linksėdavau ir stengdavausi būti mandagi.
Bandžiau dažniau į parduotuves, barus eiti viena, kad prasimuščiau bendravime,o po to įsidarbinau kebabinėj, kur telefonu priimdavau užsakymus. Tai žvengdavo iš manęs kolektyvas, kai neegzistuojančių gatvių pavadinimų prirašydavau, nes turėdavau priimti užsakymą, gauti pristatymo adresą ir telefono numerį klientų. Tai pirmos dvi dienos buvo tragiškos, nes telefonu dar sunkiau bendrauti. Trečią dieną kolektyvas padovanojo mūsų miestelio žemėlapį, su visom gatvėm, tai jau užrašydavau teisingai nes daugmaž buvo galima susigaudyti pagal skambesį. Mano dažniausiai vartojama frazė būdavo “could you spell it?” žodžiu. Bet prasilaužiau gan greitai, per kokias 2sav.
