Žinot, savo kaltę pripažįstu čia 50 ant 50. Todėl, kad niekada nebūna vienas kaltas. Taip, atėjau vėliau, bet, atkreipiant dėmesį į mano pastangas, turėjau išvis neturėt skolos. O dėstytoja mane įtraukus į juodąjį sąrašą ir dar prikalbėjo, kad aš šiaip nesistengiu, paskaitų nelankau (nors praleidau vieną kartą per pusmetį, tai čia gal nei vienos praleist negalima). Nu patikėkit manim, ji kirvių kirvis yra, labai sunku tai apibūdinti, kai jos nežinot. O kitiem už pastangas, kurias dariau aš iš gailesčio išveda pažymį. Kažkada jos ir paklausiau, tai kodėl jai vedat iš gailesćio, o man ne, kas čia per diskriminacija. Kažką sumurmėjo ji, tai matosi, kad iš ir pati nenori praleisti. Ji gal jaučia malonumą nepraleisdama, nes keli grupiokai turėdami jos skolą, matė, kad su jos skola sunku, tai metė mokslus. Aš viena likau su ja kovot ir iš principo kovosiu. Ir išvis, aš nekalbu apie tai, kad aš atėjau ar neatėjau, bet kaip užknisa, kai gyvenime žiauriai stengiesi, kad viskas būtų okei, bet pastangos nueina veltui. Taip pat, aš pati tikrai esu susitaikusi su tuo, kad kitais metais pabaigsiu mokslus, juk ne visada viskas einasi kaip nori. Būns ir blogesnių situacijų. Išvis, nemėgstu aš tų stereotipų, kad viskas turi eiti pagal planą. Tik tas spaudimas iš tėtės, mamos ir draugų mane žlugdo. Man kaip tik reikia palaikymo, o ne sapalionių kaip gal dar įmanoma kažką sutvarkyti. Bet mano aplinkoj žmonės nesupranta tokio žodžio, kaip NEĮMANOMA. Sakysit, nekreipk į juos dėmesio, bet aš nemoku taip. Tad kol negaliu fiziškai, tai bent emociškai reikia išmokti atsiriboti nuo aplinkinių..
