Barselonoj buvo. Užsisakėm gyvenamąją vietą per booking.com. Ateinam pagal adresą. Ten nei kokio hostelio, nei ko panašaus. Pirmam aukšte kavinė ar pan., aukščiau – gyvenamieji butai (na, kaip ir pas mus būna). Vaikštom, klausinėjam, kur čia hostelis. Niekas nieko nežino (kas angliškai supranta ). Mes jau tokios pasimetusios, kur čia eit ir t.t. Įėjom į tą pastatą (kaip tik paštininkė atėjo). Lipam aukštyn, skambinam į duris. Vieni kaimynai nieko nežino, kiti nieko nežino… Galiausiai vienas pasakė, kad nuomoja bute kambarius, reikia savininkui paskambint, jis atvažiuos (bet jo visada tenka ilgai laukt). Na, ok, paskambinom ir gal dvi val dar po to laukėm.
Paskui, kai jau gyvenom, girdim skambina į duris. Atidaryti negalim. Pažiūriu pro langą – apačioj prie durų likimo draugės. Po kurio laiko atėjo: trys moterys, kokių 60+ metų, su didžiausiais lagaminais į šeštą aukštą lipo (lifto nėra). Paskui sužinojom, kad latvės jos.
Kas labai prajuokino, tai kad Valensijoj (tos pačios kelionės metu buvom Barselonoj ir Valensijoj) gyvenom antram aukšte, bet buvo liftas. Tiesa, ten irgi sunkiai įėjom į vidų, bet nenebuvo taip “smagu”.
