Nemanau, kad yra kažkokie priviligijuoti žmonės ir tie, kuriems sunkiau. Tiesiog kai kurie nepasiduoda ir stengiasi eiti toliau, kiti patys save klampina, to net nesuvokdami.
Manau, kad gyvenimas neturi universalios prasmės. Kiekvienas jame atranda savą prasmę, tai kad dabar jos nematai reiškia tik tai, kad dar neatradai savosios gyvenimo prasmės. Suprantu, kad dabar viskas gali atrodyti baisiai ir beprasmiškai, bet šita būklė įveikiama ir ją įveikusi būtum žymiai stipresnė.
Manau, kad tavo būklė nuo paprasto liūdesio skiriasi tik tuo, kad trunka ilgesnį laiką. Pabandyk prisiminti, kai kažkada buvo sunku ir viskas atrodė siabingai, bet taip praėina ir po to vėl juokiesi, vėl džiaugiesi. Nusižudydama užkirsi sau kelią kada nors vėl džiaugtis ir niekad nesužinosi kas galėjo būti su tuo vaikinu.
