Savizudybe – iseitis?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos vintedes.. zveriskai noriu issipasakoti bet neturiu kam,todel rasysiu cia. Nuo rudens man yra labai tamsus laikotarpis. Buna tai pakilimu ,tai nuopoliu. Aisku ,normalu,juk is to susideda gyvenimas. Gyvenimas? Pastarasis menesis yra turbut juodziausias. Manau grimztu pamazu i depresija. Nenoriu nieko. Nematau prasmes niekur. Tai ,kas anksciau kele didziausia dziaugsma,dabar tapo visisku nuliu. Supratau,kad visiskai neturiu tikru draugu,kuriems tikrai nuosirdziai rupeciau. Tas mane labai gniuzdo. Atrodo kad visiskai niekam neberupiu. Jauciuosi visiska siuksle. Daznai jauciuos,kad tureciau pateisinti save kitu akyse,turiu labai zema saviverte,daznai jauciuos prastesne uz kitus,visiskai savimi nepasitikiu.
Taip pat yra vaikinas. Simpatija. Keistesnio,labiau gluminancio jausmo nesu patyrusi. Lyg mes jau butume kartu. Nors visiskai nebendraujame. As jauciu tiesiog stipru rysi. Kad galetume buti gerais draugais,paskui pora. Tiesiog jis mano klasiokei yra sakes kad as grazi ir pan. Daznai susizvalgom. Bet nei vienas nesiimam iniciatyvos. Zodziu manau tai,kad su juo nebendrauju,yra pati didziausia problema. Nes sirdyje jauciu tustuma.
Net nebejauciu jausmu. Tiesiog nei verkiu nei ka. Skausmas toks didelis,kad pasieke auksciausia taska,kai nebejauti absoliuciai nieko. Patarkit pasiduot ar ne. As jau pavargau. Pavargau nuo gyvenimo. Kartais mastau,kam gyvent,kokia prasme,jeigu visas gyvenimas skaudina? Mes vistiek mirsim. Mirsim ir viskas nebeteks jokios reiksmes.
Manau zudytis
Taip. Mes visi mirsim, kaip ir sakei. Tad finalas – aiškus. Visada, manau, spėsi jį pasirinkt. Tiesa, svarbu,manau, tos mirties neidealizuoti, kaip kažkokio išsigelbėjimo, palengvėjimo. O iki to finišo kodėl Tau nepabandžius padaryti viską, ką gali? Išmėgink save, ieškok. Išsikelk, kad ir mažus uždavinius, kaip pvz: savaitę vakarais bėgiosi ar panašiai. Bet ką. Bandyk naujas veiklas, skaityk naudingus straipsnius, knygas, žiūrėk filmus. Mirti galėsi bet kada. Taip, būna sunku. Būna atrodo nepakelsi. Bet pagalvok, gal po kiek laiko visa ši situacija neatrodys taip juodai? Žinoma, jei tik gali stenkis pati. Nes jei kas ir suteikiama gyvenime lengva ranka, mes to dažniausiai nevertiname. Jei tik pati susikusi sau rytojų šviesesnį, tada jį labiau ir vertinsi. Pabandyk pabendrauti su tuo vaikinu, jei viskas bus gerai – valio, vadinasi vertėjo, o jei ir nepasiseks bent neklaidžiosi abejonėse ir būsi atvira kitoms pažintims, bendravimui. Laikykis.
pas mane panaši istorija parašyk į asmenines. Papasakosiu nesinori visko viešint
Parašyk man, galėčiau nukreipti į internete esančią lietuvių bendruomenę, kurioje bendraujama nuoširdžiai ir be tabu bet kokiomis temomis.
Bet zinot kas ziauriausia? Nelygybe. Tiesiog nesuprantu,kodel vieniems viskas lengvai sekasi, karma tokiu zmoniu gyvenime neegzistuoja. O kiti kencia,del visko jiems reikia stengtis ir kovot
Jus isitikinus, kad kitiem lengvai viskas sekasi? Visi turim juodu periodu. Kiti maziau kalba tiesiog, o kovoja ir deda pastangas i geresni rytoju.
Sveika, paauglystėje ir vėlesniame amžiuje esu bandžius žudytis. Ir galiu pasakyti, kad savižudybė tikrai ne išeitis.
Mes gimstame šioje žemėje ne šiaip sau, o tam, kad įgautume patirties, mokytumėmės. Tai tarsi mokykla: kiekvienam žmogui yra skirtos tam tikros užduotys, tam tikri išbandymai. Jei žmogus nusižudo, jis gimsta vėl ir susiduria su tomis pačiomis problemomis – jis visvien turi praeiti ir įveikti tuos išbandymus, kurių nepraėjo. Ir sunkumai kartojasi tol, kol žmogus jų neįveikia. Todėl žudytis nėra prasmės.
O dėl to, kad gyvenimas skaudina – tai jis ne skaudina, o moko. O skaudinam tik mes patys save – nevertindami, nemylėdami, leisdami kitiems mus skriausti. Tačiau išeičių pakeisti net ir juodžiausią situaciją visuomet yra. Žmogui niekuomet nėra duodama daugiau, nei, kad jis gali pakelti.
Gyvenime tikrai yra nuostabių žmonių, tik galbūt tu dar nespėjai jų sutikti. Jei nusižudysi – pati užkirsi sau kelią susipažint su tikrais draugais.
Aš praėjau per visa tai, apie ką tu rašai. Jei nori, parašyk man asmeniškai – pasikalbėsim. Tau dabar svarbu išlieti viską, kas per tiek laiko susikaupė viduje ir tave griaužia.
Jei nedrįsi rašyti man, gali skambinti nemokamu telefonu į emocinės pagalbos telefonu liniją – Jaunimo liniją, tel.: 8 800 28888 (visą parą). Ten prie telefono budi labai faini ir šilti žmonės.
P.S. Rekomenduoju paskaityti Michael Newton knygas “Sielų kelionės, “Sielų lemtis”. Edgar Cayce “Akašos kronikos” (naujo leidimo ta pati knyga vadinasi “Gyvenimų knyga”). Šiose knygose rašoma apie tai, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas, prasmė – kam mes išvis gimstame. Gal rasi sau svarbius atsakymus.
Bet kas is to,kad tobulesim,mokysimes,igausime patirties? Na tai kas? Viskas paskui neteks prasmes.
Nemanau, kad yra kažkokie priviligijuoti žmonės ir tie, kuriems sunkiau. Tiesiog kai kurie nepasiduoda ir stengiasi eiti toliau, kiti patys save klampina, to net nesuvokdami.
Manau, kad gyvenimas neturi universalios prasmės. Kiekvienas jame atranda savą prasmę, tai kad dabar jos nematai reiškia tik tai, kad dar neatradai savosios gyvenimo prasmės. Suprantu, kad dabar viskas gali atrodyti baisiai ir beprasmiškai, bet šita būklė įveikiama ir ją įveikusi būtum žymiai stipresnė.
Manau, kad tavo būklė nuo paprasto liūdesio skiriasi tik tuo, kad trunka ilgesnį laiką. Pabandyk prisiminti, kai kažkada buvo sunku ir viskas atrodė siabingai, bet taip praėina ir po to vėl juokiesi, vėl džiaugiesi. Nusižudydama užkirsi sau kelią kada nors vėl džiaugtis ir niekad nesužinosi kas galėjo būti su tuo vaikinu.
As netikiu nei kitais gyvenimais, nei reinkarnacija
parasyk man, jauciuos blogiau nei tu ir patyriau daug daugiau
Jei kažkuo netiki – nereiškia, kad tai neegzistuoja. Be to, kai numirsite – įsitikinsite.
Jūsų gyvenimas sunkus ne todėl, kad kažkas iš šalies jį tokį padarė, o todėl, kad Jūs pati jį kuriate savo mintimis, emocijomis, veiksmais. Kad ir dabar – gavote iš forumo narių ne vieną patarimą, kuris galbūt Jums realiai padėtų pagerinti Jūsų situaciją. Ar kažkuriuo pasinaudojote? Ne. Jūs net nekreipiate dėmesio į tuos patarimus, juos neigiate net nepabandžius jų pritaikyti savo gyvenime. Nes Jūs nenorite keisti savo gyvenimo ir padaryti jo geresniu. Jums labiau patinka būti auka ir kad visi Jūsų gailėtų.
@aval Taip,del visko jus esate teisi.As noriu sau padeti,uzsiregistravau pas psichologe. Bet as negaliu. As manau esu depresijoj. Nes kai tik pagalvoju apie teigiama,pozityvu gyvenima,tiesiog uzsiblokuoja protas,nebegaliu mastyti.
Didziausia problema del to vaikino. Mane zudo tai,kad nebendraujam. Jeigu bendrautume,buciau absoliuciai laiminga. As jauciu kazkoki rysi tarp musu. Kurio negaliu paaiskinti
Tai Jums taip atrodo, kad jei bendrautumėte būtumėt laiminga. Tačiau laimė nuo nieko nepriklauso ir nieko nekainuoja. Tiksliau ji nepriklauso nuo jokių išorinių aplinkybių – tai vidinė žmogaus būsena. Ir joks vaikinas nesugebės Jūsų padaryti laiminga, jei pati nesugebėsite atrasti tos laimės pati. Be to, tikra meilė yra ne imti, ne laukti kol vaikinas Jus pralinksmins ar padarys laiminga, o duoti. O ką gali duoti kitam žmogus, kuris pats nieko neturi?
Kuo žmogus laimingesnis – tuo labiau spinduliuoja ir traukia aplinkinius. O kuo niūresnis – tuo labiau visi nuo jo traukiasi. Pagalvokite, jei Jūs būtumėte to vaikino vietoje, su kokia panele norėtumėte labiau bendrauti: su linksma ir besidžiaugiančia gyvenimu ar depresova? Manau, atsakymas aiškus. Taigi, yra dėl ko stengtis. s netikit gyvenimu po mirties, tačiau mirties, kaip tokios išvis nėra – yra tik perėjimas į kitą dimensiją. Taip pat egzistuoja artimos, giminingos sielos, todėl kartais žmonės vienas kitam jaučia stiprų ryšį, kurio negali paaiškinti.
Depresija dažniausiai kyla tuomet, kai žmogus neturi gyvenimo tikslo, kai nemato gyvenimo prasmės. O kiekvienas mes turime savąjį tikslą, tereikia jį atrasti – atkapstyti iš gilumų.
Pati ilgą laiką gyvenau depresijoje ir negalėjau suprasti, kodėl taip vyksta. Man buvo lygiai tokios pačios mintys, kaip ir Jums, kodėl man bogai, o kitiems gerai, atrodo norėdavosi kažką savo gyvenime keisti, tačiau tiesiog nebuvo jėgų. Tai šlyksti būsena. Tačiau įmanoma iš jos išsikapstyti.
Jei tik turite noro, parašykite man asmeniškai – galėsiu pasidalinti, kas man padėjo, nes viešai nelabai mėgstu rašyt.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
