Sveikos vintedes.. zveriskai noriu issipasakoti bet neturiu kam,todel rasysiu cia. Nuo rudens man yra labai tamsus laikotarpis. Buna tai pakilimu ,tai nuopoliu. Aisku ,normalu,juk is to susideda gyvenimas. Gyvenimas? Pastarasis menesis yra turbut juodziausias. Manau grimztu pamazu i depresija. Nenoriu nieko. Nematau prasmes niekur. Tai ,kas anksciau kele didziausia dziaugsma,dabar tapo visisku nuliu. Supratau,kad visiskai neturiu tikru draugu,kuriems tikrai nuosirdziai rupeciau. Tas mane labai gniuzdo. Atrodo kad visiskai niekam neberupiu. Jauciuosi visiska siuksle. Daznai jauciuos,kad tureciau pateisinti save kitu akyse,turiu labai zema saviverte,daznai jauciuos prastesne uz kitus,visiskai savimi nepasitikiu.

Taip pat yra vaikinas. Simpatija. Keistesnio,labiau gluminancio jausmo nesu patyrusi. Lyg mes jau butume kartu. Nors visiskai nebendraujame. As jauciu tiesiog stipru rysi. Kad galetume buti gerais draugais,paskui pora. Tiesiog jis mano klasiokei yra sakes kad as grazi ir pan. Daznai susizvalgom. Bet nei vienas nesiimam iniciatyvos. Zodziu manau tai,kad su juo nebendrauju,yra pati didziausia problema. Nes sirdyje jauciu tustuma.

Net nebejauciu jausmu. Tiesiog nei verkiu nei ka. Skausmas toks didelis,kad pasieke auksciausia taska,kai nebejauti absoliuciai nieko. Patarkit pasiduot ar ne. As jau pavargau. Pavargau nuo gyvenimo. Kartais mastau,kam gyvent,kokia prasme,jeigu visas gyvenimas skaudina? Mes vistiek mirsim. Mirsim ir viskas nebeteks jokios reiksmes.

Manau zudytis