Oi, jau tik nereikia apie tai, kad vaikystės traumos dėl visko kaltos. Pokario metais daugybė žmonių augo su vienu iš tėvų ar aplamai pas svetimus, tai ką, visi mūsų diedukai – nenormalūs?
Šeima turi būti svarbiausia. Jei nori normaliai gyventi, žinoma. Pirma tėvų, kol savo neturi, paskui , savo sukūrus – sava.
Taip, tėvus reikia mylėti ir gerbti, labai, bet ne labiau už savo šeimą. Nes jei nerandi tokios moters, kurią esi pasiruošęs mylėti labiau už mamą, tai nereikia kurti šeimos išvis, gi jau turi šeimą – tėvų.
Ir jeigu reikia rinktis, ko klausyti, sutuoktinio ar tėvų, reikia rinktis sutuoktinį, nes mama visada bus mama, o su žmonom visaip būna, dėl jų reikia pasistengti. Kita vertus, mama tau vaikų nepagimdys, tavo giminės nepratęs, ir ta pati tavo mama ims kukuoti, kodėl visos turi anūkų, o ji viena ne.
Taigi rūpindamasis savo šeima, tu rūpiniesi mama, nes kas dabar žino, kas ten ką senatvėj prižiūrės.
Žo, vyras neteisus, žmona teisi, žmonos gyvenimo aplinkybės čia visai nesvarbios, nes vyro mama gretimam name. Vyrui nuo to tik pliusas, kad uošvienė nelenda į akis ir nereguliuoja. Kaip anyta žmonai. O gal ir gerai būtų, gal suprastų, kaip smagu…
