Mano sūnui 12 beveik metų ir kol kas, sakyčiau, doras. Geraširdis, empatiškas, protingas (pvz., mokytojai sako, kad ne pagal amžių subrendęs), mandagus, nusiskundimų dėl jo elgesio nėra. 20-ies pagimdžiau bebaigdama trečią kursą, akademinių neėmiau, tam kartui buvo sunkiau, ir buvo sunku, kai vaikas visai mažiukas, dirbti, na, bet – kita vertus – lengviau tapo, kai vaikas ūgtelėjo. Nesijaučiu kažką praradusi.
Aš sutikčiau su mintim, kad patirtis įgaunama bedarant. O pats tas brandumas šeimai gal ne tiek nuo skaitomų knygų priklauso, o nuo šeimoje esančių šeimos modulių. Jeigu šeimoje neįgyti sveiki elgesio modeliai, nesvarbu, koks amžius, sunku tikrai bus, ir anksčiau ar vėliau tą “juodą” darbą – išmokti nesivadovauti tuo, ką įgijai šeimoje, turėsi. To neišmokstame be patirties, nes tai, ką ‘atsinešei” išlenda tik per konkrečią patirtį. Aišku, gal geriau pagimdyti, kai jau pagrindas tvirtesnis po kojomis, bet nematau kažkokios tragedijos pagimdyti ir kartu dėtis tą pagrindą.
P. S. Coelho neskaitau, atgrasus toks lėkštas saldumas.
