Nežinau, kuo jūs laikote dorybe. Kuo daugiau į tą temą gilinuosi, tuo daugiau matau, koks slidus tas dalykas, ir kaip neįmanoma apibrėžti, koks tėvas, kokius vaikus išaugins. Kartais sunku pačiam pasakyti, kas esi pats – doras žmogus ar ne. Sakyčiau, aš esu siekianti dorybės (pastaruoju metu dar ėmiausi dėlto Šventraščių analizavimo, pvz., Biblijos, Korano), bet jei imi analizuoti save, matai, kokios apima emocijos, kiek viduje dar netvarkos, tai ohoho, kiek iki dorybės toli. Manau, kad iki tol, kol prieisiu išminties, ir tikrai galėsiu vaikus išmintingai auklėti, jau nevaisinga būsiu O iki tol, nori nenori gyveni, augini vaikus, darai klaidas, ir iš jų mokaisi. Kita dalykas, gal nėra taip viskas tragiška – įdomų pastebėjimą vieno (dabar jau nepamenu, kurio) psichologo skaičiau: kad vaikui net nereikia tobulų tėvų, vaikas stebi, kaip tėvai mokinasi iš klaidų, ir patys mato, kaip įveikti sunkumus. Aišku, neagituoju gimdyti kuo anksčiau, bet jeigu jau atsitiko, nematau kažkokios bėdos.
