Man atrodo, kad jums pirmiausia reikia psichologo, o ne vaikino. Mano artimas žmogus sirgo depresija, ir po intensyvios psichoterapijos bei vaistų pagaliau iškopė, tfu tfu. Bet tam reikia laiko ir kantrybės. Turit pati sau tiesti pagalbos ranką ir pasikliauti profesionalais, jei skirs vaistus – gerkit neišsisukinėdama. Raskit žmogų, profesionalą, kuriam bent jau iškalbėtumėt viską, kas slegia. Kad išmoktumėt atsiverti, nes intravertams tai – sunku, ir tos juodos mintys neiškalbėtos vis tempia žemyn. Kol su savimi nesusidraugausit, kol savęs nemylėsit, negerbsit, joks vaikinas stebuklų nepadarys – banalu, bet tiesa. Kad ir kaip būtų juoda kartais, kad ir kaip sunku, žinokit – visada taip nebus! Tikrai nebus. Gal po dešimtmečio gyvensit kokioj Ispanijoj ant vandenyno kranto ir būsit trijų vaikų mama. Arba Lietuvos prezidentė arba tiesiog laiminga moteris. Tik neatimkit sau tos galimybės.
