Bet aš negaliu palikti bėdoje jos,man rodos širdys sustos iš skausmo jai jai nepadėsiu.Aš labai myliu savo brolius ir seserį.Brolis ir sesutė yra dar labai maži,net 3 metuku neturintis,aš be jų negaliu gyvento.Aš kiekvieną dieną stengiuosi dėl jų,aš ieškau kas atiduoda kokius rūbelius,važiuoju į caritus,noriu kad jie turėtu viską ko aš vaikystėje neturėjau.Jie man kaip vaikai.Matau,kad mama neišgali,ir man labai sunku.Ji atrodo priprato taip gyventi.Su ją kalbėtis neimanomą,ji mane užsipuolą,pradeda muštis.Aš niekada nepakėliau prieš ją rankos,nes tai yra mano mama.Bet ji visada kelia ranką,mane ižeidinėją,užgaulioja.Dažnai pasako,kad aš jai esu mirus,kad esu valkata ir materialiste.Nors aš už savo šeimą savo gyvenimą paaukočiau,aš pati nevalgau,bet nuvežu jiems,kad jie turėtu ką pavalgyti.Pardavusi kažkokį rūbą iškarto bėgu nupirkti sūrelį ar dešrelių,kad nuvesščiau vaikams.Perku mamai vitaminus,carsili.Kad tik jai būtų gerai.Bet aš vistiek jai bloga dukra.Kad ir šiandieną,sakau važiuosime į svečius pas draugus.Ji mane taip užsipuolė,kad aš tokia ir anokia,kad neturime kur padėti pinigų ir t.t Ji dažnai dėl visko pyksta ką mes darome,nors niekada nesišvaistome ir esame rami darni šeimą.Dažnai išgirsi iš jos priekaištus,dažnai pasakys,kad aš geriau bučiau negimusi.Kad atsipi…tu nuo manęs.Aš jai sakau,aš ne pas tave važiuoju,o savo brolius ir seserį,tai ji man uždraudė ir juos matyti.Pasakė,kad aš jai ne dukra.Kad pamirščiau ją ir jos namus.Be manęs ji neišgyventu nei mėnesio,jai per sunku vienai pragyventi.Vaikai be manęs negali.Jie visada mane šaukia,labai myli.Aš visada dėl jų stengiuosi,aš labai branginu savo šeimą,bet aš tiesiog pavargau jau ir pati nuo visko.
