Esu bendravusi, bet tik kaip draugai. Jo depresija buvo stipriai išreikšta, todėl po kiek laiko pajaučiau, kad labai sunku bendrauti, nes mane pačią pradėjo slėgti, nebeįstengiau padėti. Kaip žmogus tikrai fainas, bet visi bairiai baigdavosi nuolatiniais “ai vistiek neišgyvensiu tiek”, “vistiek juk greit mirsiu”. Nekreipiau dėmesio, bet po to jau pradėjo kelti ranką prieš save, sulaukdavau paryčiais žinučių, kad jam labai negera ir laiko rankoj peilį arba maišą su virve (tipo užsidusins). Tekdavo nuolat jį “gelbėti” žinutėmis, kad nusiramintų ir nedarytų nieko sau. Ilgą laiką taip tęsėsi, kartais jam pagerėdavo, po to vėl užeidavo. Bendravimas nutrūko vėliau, bet ir nesigailiu, tiesą sakant… Tai ėmiau vengti tokių žmonių, nes per sunku tiesiog, reikia emocinės stiprybės daug, kam sau užsikrauti ant galvos kitų žmonių ligas. Nekalbu apie artimus ir mylimus žmones.
