temos autorei – tu is to pykcio net nesupranti,apie ka as kalbu . Ne karta pati taip buvau “deginta” ale tokiu paciu draugu, kol is nevilties emiau ieskoti KODEL jie taip elgiasi. Man vos 3 sakiniais pasake tai,ka parasiau. Zmones musu NEPRASO pagalbos patys, todel nereiketu skubeti jiems padeti savarankiskai (nekalbu apie gyvybes ir mirties atvejus,kuomet padeti yra pilietine pareiga). Man net artimi zmones yra pasake tokiu tonu “O kas taves prase,kad padetum?”, kai pasakydavau,kiek del ju padariau,o jie po to elgiasi bjauriai. Antausis geras, ne ? Kaip manot? Ismokit padeti PRASOMOS, tuomet neliks ir tokiu nuoskaudu.Kita karta pasisulau padeti ir pati,bet dabar jau VISUOMET atsiklausiu “ar tau tikrai reikia mano pagalbos? Mielai padesiu,jei reikia” Po tokiu zodziu dar nebuvo nei vieno,kuris nusisuktu,kai man reikia ju pagalbos,nes visi zino – kai manes PRASE, as buvau pirmojo,o neretai ir vienitele,kuri padejau. ismokit taip gyventi ir bus ramiau visiems.
