Turėčiau pasakyt, jog aš nesu ta mergina, kuri pirma parašo vaikinui. Bet tą kartą aš peržengiau savo susikurtas taisykles, nes jis buvo to vertas. Aš jam parašiau, parašiau, kad tas paskutinis vakaras buvo nesusipratimas ir jis pasiūlė susitikt kurią tai dieną. Aš pasakiau, jog man galbūt į darbą reiks ir tai buvo paskutinė mano žinutė, nes jis nieko neatrašė. Atėjo šeštadienis, ir aš su savo draugais nuėjom į savo mėgstamiausią klubą. Eilėje, prie įėjimo, pamačiau jį su savo draugais. Ir vėl negalėjau savęs kontroliuot: pasislėpiau už draugės, netgi sugebėdama užkliūt. Po kiek laiko klube priėjo mano sesė ir pasakė, kad Jis manęs visur ieško. Mes tada susitikom po kelių minučių. Jis manęs paklausė tik vieno klausimo: pasakyk, nori ar nenori su mani šokti. Su mano žodžiu „taip“ pajaučiau, kaip jis stipriai paėmė mane už rankos, nusitempė į šokių aikštelę, nupirko atsigert ir mes šokom… Šokom taip, lyg aplinkui nieko daugiau nebūtų, mane jis traukė sripriau nei kada nors ankščiau. Dabar mintyse išnyrą jo ištarti žodžiai tą akimirką: “ Čia mano paskutinis šeštadienis, ar tu tai supranti? Tai mano paskutinis šeštadienis, o tu tokia šalta. Pabučiuok mane…“ Mes bučiavomės beprotiškai, jausdami, kad kiekviena akimirka ir lyg paskutinė…Taip ir buvo. Tai buvo paskutinė naktis, kai jį mačiau. Po kelių dienų jis išvažiavo.
Aš negaliu sakyti, kad jis mane paliko. Mus išskyrė dalykai, kurių nei aš, nei jis negalėjo pakeisti. Ir argi nėra išmintinga susitaikyti su tais dalykais, kurių negalima pakeisti. Bet aš nenorėjau su tuo taikytis… Pusės milijono mieste, kur žmonės nesustabdomai juda gatvėmis į priekį, aš jaučiausi viena. Jaučiau, jog visas miestas paliko tuščias be Jo. Be jo žalių akių, šypsenos, šiltos rankos man daugiau niekas neberūpėjo. Ir iki šiol nerūpi… To ir bijau, kad liksiu viena su savo praeitimi ir be jokios ateities. Aš nebežinau, kaip man toliau gyventi…Ir rašau čia ne todėl, jog kažko tikiuosi, rašau, nes man to reikia. Žinau, kad pasaulyje yra daugybę panašių atvejų…Tik man dabar toks klausimas neduoda ramybės: kokia esmė sutikti ir pamilti žmones, kad jie paskui turėtų išeiti…
