Kokia esmė sutikti ir pamilti žmones, kad jie paskui turėtų išeiti..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Rašau, nes nebegaliu daugiau. Kažkas viduje drasko mano širdį į gabalus. Taip, aš verkiu, nes įsimylėjau žmogų, kurio daugiau nebepamatysiu. Ir dabar prisimenu kiekvieną akimirką, praleistą su juo, nors praėjo jau 2 mėnesiai kaip jo nematau. Bet kas yra keli mėnesiai palyginti su visu gyvenimu…
O viskas prasidėjo tuo metu, kai buvau vasarai išvykus į Angliją. Didelio miesto gatvėse vaikščiojau su sese, žemėlapiu rankose ir pasitaikė taip, kad užkalbinau vaikiną iš Meksikos. Bet jis nežinojo kelio, nes ir pats čia buvo neseniai atvykęs, todėl mes jį tiesiog palikom nuėjusios. Po savaitės miesto parduotuvėje pamačiau tą patį meksikietį ir pagalvojau: o ne, dabar reikės su juo šnekėt. Taigi, jis priėjo bet ne vienas, o su savo draugais. Vaikinas, apie kurį galvoju kiekvieną dieną, stovėjo tada pasirėmęs į vėžimėlį. Ir aš užkibau, užkibau už jo tobulai žalių akių. Tą vakarą visi susitarėm susitikti 21 h prie jų studentų bendrabučio ( nes jie į Angliją atvyko pagal specialią programą). Nepaisant to, jog pusę valandos vėlavom, jie visi laukė mūsų- manęs ir mano sesės ( beja, mes dvynės). Kai tada vakare susitikom, jis iš tikro daugiau kalbėjo su mano sese. Bet aš nepykau- neturėjau teisės pykt. Tik laukiau kažko, kas mane pastums arčiau jo. Nors tada jis man tiek daug nereiškė, kiek dabar. Atsitiko taip, kad likome dviese, lauke. Man tada buvo nedrąsu, toks keistas jausmas viduje, aš tiesiog žiūrėjau į tolį, o jis nesuprantamai klausė manęs, ką ten matau žiūrėdama. Tos kelios tylos akimirkos ir aš atsisukau į jį, pažvelgiau į jo akis ir pamačiau kažką daugiau nei galvojau tikėtis. Taip, mes pasibučiavom ir aš nebenorėjau jau jo paleisti. Iki šiol laikau širdyje, kiekvienoje ašaroje jausdama jį.
Taigi, mes pradėjom susitikinėti, bet niekad neapibrėžėme savo santykių. Dabar manau, kad jis mane laikė labiau mergina, su kuria tiesiog susitinka. O jis man buvo kažkas daugiau. Be to, kad jis buvo velniškai gražus, mane visiškai patraukė jo vidus. Iš tikro, jis mokėjo elgtis su merginom, žinojo, ko joms reikia ir šiaip visą laiką iš jo jaučiau tik gerumą.
Jau buvo praėję maždaug 1,5 mėnesio, kai mes viena kitą pažinojom ir jo buvimas UK ėjo į pabaigą. Taip jau atsitiko, kad vieną vakarą aš buvau su kitais žmonėm klube ( su Jo pažįstamais iš Meksikos, su kuriais aš gerai sutariau) ir visai nesitikėjau jo ten išvysti. Ir kai jis pasirodė, jo žodis „ hi“ mane sustingdė. Aš su juo mažai tekalbėjau, tiesiog negalėjau, kažkas viduje man neleido. Iš tiesų, jis man per daug patiko, kad sugebėčiau save kontroliuot. Tą vakarą aš šokau klube su savo draugais, o jis šoko su savo. Aš galėjau tik stebėt, kaip jis laiko apkabinęs 2 kitas merginas. Bet aš tada žinojau, kad jis neapkabina jų taip, kaip apkabina mane. Juk aš žinojau, kad esu jam svarbi. Naktis baigėsi tuom, kad visi tiesiog išsiskirstė namo…
Turėčiau pasakyt, jog aš nesu ta mergina, kuri pirma parašo vaikinui. Bet tą kartą aš peržengiau savo susikurtas taisykles, nes jis buvo to vertas. Aš jam parašiau, parašiau, kad tas paskutinis vakaras buvo nesusipratimas ir jis pasiūlė susitikt kurią tai dieną. Aš pasakiau, jog man galbūt į darbą reiks ir tai buvo paskutinė mano žinutė, nes jis nieko neatrašė. Atėjo šeštadienis, ir aš su savo draugais nuėjom į savo mėgstamiausią klubą. Eilėje, prie įėjimo, pamačiau jį su savo draugais. Ir vėl negalėjau savęs kontroliuot: pasislėpiau už draugės, netgi sugebėdama užkliūt. Po kiek laiko klube priėjo mano sesė ir pasakė, kad Jis manęs visur ieško. Mes tada susitikom po kelių minučių. Jis manęs paklausė tik vieno klausimo: pasakyk, nori ar nenori su mani šokti. Su mano žodžiu „taip“ pajaučiau, kaip jis stipriai paėmė mane už rankos, nusitempė į šokių aikštelę, nupirko atsigert ir mes šokom… Šokom taip, lyg aplinkui nieko daugiau nebūtų, mane jis traukė sripriau nei kada nors ankščiau. Dabar mintyse išnyrą jo ištarti žodžiai tą akimirką: “ Čia mano paskutinis šeštadienis, ar tu tai supranti? Tai mano paskutinis šeštadienis, o tu tokia šalta. Pabučiuok mane…“ Mes bučiavomės beprotiškai, jausdami, kad kiekviena akimirka ir lyg paskutinė…Taip ir buvo. Tai buvo paskutinė naktis, kai jį mačiau. Po kelių dienų jis išvažiavo.
Aš negaliu sakyti, kad jis mane paliko. Mus išskyrė dalykai, kurių nei aš, nei jis negalėjo pakeisti. Ir argi nėra išmintinga susitaikyti su tais dalykais, kurių negalima pakeisti. Bet aš nenorėjau su tuo taikytis… Pusės milijono mieste, kur žmonės nesustabdomai juda gatvėmis į priekį, aš jaučiausi viena. Jaučiau, jog visas miestas paliko tuščias be Jo. Be jo žalių akių, šypsenos, šiltos rankos man daugiau niekas neberūpėjo. Ir iki šiol nerūpi… To ir bijau, kad liksiu viena su savo praeitimi ir be jokios ateities. Aš nebežinau, kaip man toliau gyventi…Ir rašau čia ne todėl, jog kažko tikiuosi, rašau, nes man to reikia. Žinau, kad pasaulyje yra daugybę panašių atvejų…Tik man dabar toks klausimas neduoda ramybės: kokia esmė sutikti ir pamilti žmones, kad jie paskui turėtų išeiti…
o kam gyventi jei vis tiek mirsi?
Atleisk, bet atrodo, jog per daug dramatizuoji. Pasaulis – be sienų, nebent pati jas susikuri.
kai perskaiciau tema, pamaniau kad mire brangus zmogus…
susirask per fcb ji, isvaziuok pas ji i meksika, valgysi buritos, gersi tekilita,turesi muchos vaikitos ir busi in amore
Laikas gydo zaizdas,ka cia daugiau ir bepatarsi
Kokios žaizdos dar? Nu baikit…
labai grazu,
skaičiau kaip romaną..be laimingos pabaigos
KAIP GRAŽU
Tai jau tikrai, rask ji per fb, per draugus ir pan. O kai rasi parasyk jam “sugalvokim ka nors, as nenoriu but be taves, manau ir tu nenori but be manes” Na ir galiausiai jis gali prasitest savo studijas anglijoje, o jei jau baige, tai gali atvaziuot ten dirbt.
isvis as galiu pasakyti,kad tu jam nerupejai taip kaip tau jis,nes jei butum rupejusi butu pasilikes jis,ar pasikvietes tave pas save,arba butumet kazka sugalvoje
na taip ieskokite jo per fcb,tik labai keista ,kad issiskyrete taip,nei jokiu kontaktu neapsikeitete,kaip eilinis susizavejimas
Taip, temos pavadinimas skamba itin dramatiškai..Tačiau galiu pasakyt labai paprastai ir žemiškai : duok dieve,kad viskas taip ir baigėsi- be pasekmių.
Manau, jog turite kuo skubiau nusileisti ant žemės ir tą savo gražią svajonę tiesiog paleisti.Kvaila būtų jo ieškoti,kankintis.Išorinis grožis, kad ir kaip jis užburia- dar ne viskas.Nepamirškite kultūrinių skirtumų, to, jog tik mažas procentas lietuvaičių turi sklandžius ir ilgalaikius santykius su kitataučiais.
Sakysit, BET AŠ NEGALIU JO PAMIRŠTI ?
Tada pasaysiu Jums : neužsispirkite kaip vaikas.Nuo to bus sunkiau tik pačiai.
Jūs puikiai nusakėte jo santykį į Jus : ” TIK MERGINA.TIK ŠIAIP DRAUGĖ”…
Nebarstykite savo energijos dalykams, kurie neturi grįžtamojo ryšio.
Kur kas geriau subalansuot savo gyevnseną į dalykus, kurie , galbūt, dabar atrodantys menkaverčiais, gali būti neįtikėtinai svarbūs.
Na ir kas? Pazystu viena dominikone, kuri su anglu JAV budami susitiko, isimylejo. Anglas isvaziavo i Dominyka ir gyvena jiedu sau laimingai susituoke. Kas tas atstumas jeigu tai tikrai tas vienintelis???
gyliuke, turi rasytojos talenta! O del vaikino…3 menesiai sunkiausi, po to praeis ir pradesi matyti kitus. Neuzsimerk
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
