Pas dresuotojus mes esam etatiniai lankytojai kaip sakoma. Pas pačius geriausius lietuvoje. Sukišta tokia suma, apie kurią man net bloga darosi pagalvojus. Išbandėm ne vieną ir ne du, o bent 5 dresuotojus. Keli net neapsiemė, nes sakė su šios veislės šunim nebenori turėt nieko bendro. Pas juos praktiškai nėra jokių socialinių inkstingtų. Jiem šeimininkas reikalingas tada, kada duoda valgyt. Daugiau dalampački, gali ir nebūt. O man reikia ryšio su šuniu. Bandžiau jį kurt visai įmanomais būdais, patikėkit. Esu ta, kuri pastoviai rėkia ir ardosi kai pamato atiduodamą gyvūną, mano vaikinas studijuoja veterinariją 4 kurse, bet vakar kai šuo sukėlė mieste avarinę situaciją, nuoširdžiai patarė nebesikankint, nes iš manes nieko nebelikę, vien tik blogos emocijos ir pyktis. Sakė pasidariau visai kitas žmogus, net nebeatpažįsta manes. Padengė visus remontus, nutyli ir nieko nesako, kai kasdien namie prarandam po kokį vertingą daiktą. Net nepyksta kai ryte įlipa į šūdo krūvą atsiprašant.
