Atleisk, būsiu nepopuliari, bet manau, kad jei žmonės dėtų tiek pastangų į santykių išlaikymą, kiek deda į pastangas išsiskirti, tai visi būtume truputį laimingesni. Suprantu, kai santykiuose yra esminių problemų, t.y.: smurtas, alkoholis, priklausomybės, negražus elgesys. Nuo tokių partnerių bėgt ir neatsigręžt.
Nebe mergaitė tu, autore, o mąstai truputį kaip mergaitė. Sakai, dabar gyvenimas darbas – namai. Kokias pastangas dedat, kad gyvenimas būtų kitoks? Kas turi dėti pastangas? Ar manai, kad poros dešimtmečiais kartu gyvena ir ten sproginėja aistros? Kodėl manai, kad su kitu partneriu pagyvenus 7 metus gyvensi kažkaip kitaip? Žmonės kažkodėl mano, kad santykiai turi savaime labai gerai klostytis. Jeigu jau neįdomu, tai partneris kažkoks brokuotas, su kitu gal bus įdomu. Tas partneris greičiausiai tą patį galvoja apie tave. Taip ir gyvena abu slapta tikėdamiesi, kad ims situacija ir pati pasikeis stebuklingai, arba partneris pradės stovėt ant galvos, linksmint ir visaip kitaip atmosferą kurt. Bet tik ne pats.
Susėskit, pasikalbėkit, ką abu galit padaryt dėl santykių nuo savęs, nesitikėdami, kad kad už kiekvieno iš jūsų įdomumą atsakingas yra partneris. Ir nusiimkit tuos rožinius akinius, kad kažkur egzistuoja tobulas partneris, su kuriuo dešimtmečiais gyvensit amžinai įdomiai ir džiaugsmingai. Nes susirasti naują žmogų per metus, kaip čia kažkas siūlė, ir iškelt vestuves dar paveiktiems hormonų įsimylėjimo fazėj yra gana paprasta. O kad ta santuoka išlaikytų 7, 10 ir daugiau metų ir nepradėtų byrėt pasibaigus minėjtai svaigimo fazei, reikia noro pasistengti ir makalošės galvoje. Sėkmės, autore
