Man atrodo, tokius dalykus kaip tradicinis pareigų dalijimasis pagal lytį, netvarkingumas, nevalyvumas, nebuitiškumas, nemokėjimas tvarkytis su finansais, skūpumas galima pamatyti ir nepagyvenus. Kaip ir daug kitų svarbesnių dalykų. Kažkokių smulkesnių niuansų nematai.
Bet tiesiog gyvenant kartu žmonės tampa kasdieniški, jie yra buityje, būna ir pavargę, sergantys ir pikti – visokie. Man patinka posakis: “Niekas nebūna išmintingas ir gražus septynias dienas per savaitę”. Su tuo ir susiduriama. Ir nesakyčiau, kad štai, susitikinėdami žmonės dirbtinai vaidina. Tiesiog būnant kartu nuolatos ir tiesiog susitikinėjant natūraliai elgiamasi kitaip. Pvz., neinam į pasimatymą, jei sergam. O namie – esam kartu. Į pasimatymą neinam su treningais, o namie būnam. Būdami diena po dienos kartu, gal ne taip pasiilgstam, kaip susitikinėdami porą kartų per savaitę. Ir aš to nevertinu blogai, atseit “apsileido” ar “nebesistengia”. Man patinka, kai namuose žmonės elgiasi laisviau, daugiau sau leidžia, yra gyvesni, natūralesni, ne tokie “paradiniai”. Tačiau su pasikeitimais reikia susigyventi, pereiti tam tikrą “apsišlifavimo”, vienas kito priėmimo kaip gyvų žmonių su ydomis etapą. Jei esi tikras jausmais, jei abu pasirengę lanksčiai formuoti santykius, reaguoti vienas į kito poreikius, jei buvimas suvokiamas ne tik kaip “aš” ir “poreikius privalantis atitikti kitas”, bet kaip “mes”, “aš ir jis (ji)”, manau, įmanoma tikrai prisitaikyti ir prie blogų dienų, ir prie keistų įpročių. Ir jei abu gali ir nori, yra protiškai, emociškai yra brandūs ir valingi, nėra taip jau būtina pagyventi kartu. Tiesiog tai etapas, kurį išgyveni arba santuokoje, arba iki jos.
