mes kartu gyvenam jau 2 metai.deja patarsiu neskubėti…
įdomu buvo gal pirmą pusmetį, po to užpuolė rutina. 80% kalbų apie “išplovei puodą?ne?!”, “tai kada pareisi pagaliau?”, “atsibodo vištiena? tai ką atsirai valgyt darysimės?”, “arbata ant stalo, o tu dar lovoj?!”…ir t.t. na gal biškutį perspaudžiu aišku yra ir gerų akimirkų. bet tai jau nebe draugavimas, čia jau šeima ir reikalas rimtas. kuri, statai, vienas visada deda mažiau pastangų už kitą, reikia derint kad maždaug po lygiai atsakomybių būtų. pas mus atsirado net kalbos apie būsimus anūkus, o net vestuvių nėra nes matai pinigų neatsirado. nors kai ėjom kartu gyvent jau sekančiais metais galvojom tuoktis. manau, kad vyrai per daug pripranta ir gali pamiršti popieriuką…
bet yra ir pliusų gyvenime prieš vestuves. kai prasideda rutina, pamatai koks bus tavo vyras/žmona. tada gali nuspręsti, ar pakaks nervų, ar dažnai pyksitės, ar daug gražių akimirkų bus. kad po to susituokus nereikėtų po metų nešt skudurų kuo toliau
