Aš irgi su savuoju pradėjau gyventi po 12kl. Dabar jau treti metai, kai kartu gyvenam. Mums net tokių klausimų nebuvo ar gyvensim kartu ar ne, visiems savaime aišku buvo, kad apsigyvensim kartu išvažiavę studijuoti Nei kiek nesigailiu, būna, kad pasipykstam, bet dažniausiai jaučiuosi kaip pasakoje Tikrai nejaučiu jokios rutinos, jokių suvaržymų, nesijaučiu namų šeimininke ar pnš. Draugas daug padeda namų ruošoje, o juk ir tvarkytis, gamintis valgyt reikėtų jeigu ir viena gyvenčiau, o dabar dar lengviau, kai viską darome kartu. O ir tūsai/plotai/vakarėliai pas mus nepamirštas reikalas, dažnai išeiname į kokį pub’ą, klubą, būnam su draugais, abu turim veiklos, pomėgių, kurių nesiruošiam pamiršti. Tiesiog mėgaujamės gyvenimu kartu. Nuostabu, kai abu niekur neskubam ryte ir miegam savaitgaliais iki kokios 14val Kažkodėl daugelis galvoja, kad pradėjus kartu gyventi, tai turi tapti namisėda, namų šeimininke ir rūpintis vaikinu, kaip kokiu vaiku, skalbti jam kojines, apatinius ir pnš Niekada neskalbiu vaikinui specialiai kažko, nebent kažką savo skalbiu ir tada jo įmetu kartu, jam pačiam nesunku įkišti rūbų i skalbenkę ir paskui juos išdžiaustyti. Nebe tie laikai, kai moterėlės rankom skalbdavo, gamindavo, šokinėdavo aplink vyrus. Tiesiog pas mus dar vis tebėra tokie nusistovėję stereotipai Ir šiaip priklauso daug kas nuo pačios poros, pačių žmonių charakterių, jų sutarimo. Pradėjus kartu gyventi patys konstruojate savo šeimos modelį, tik reikia tai daryti atsargiai, po truputuką, protingai ir tada ateityje matysite gerus rezultatus, o ne sėdėsite vienas kitam po padu.
