savo principų nereikia paminti. nebent turit principą skaisčiai draugauti iki pat vedybų. bet tą, kaip jau minėjot, jau pamynėt.
tikrai atsiras sakančių, kad veltui gaišti savo laiką. netiesa. laikas, kurį praleidi būdamas laimingas, niekad nebus praleistas veltui.
žmonės turi savybę galvoti, kad gyvens amžinai. tad pradeda labai grandiozinius planus ir pritempinėja iki jų gyvenimą. pvz.. jei jau santykiai, tai puikiai suderinti, ilgalaikiai, atsakingi su teisingu žmogum. gerai dar būtų, kad perspektyvoj šviestų geras materialinio aprūpinimo planas. žodžiu – žmogus su perspektyva, toks koį galima pristatyti giminėms ir visuomenei.
tačiau. bet kuriuo gyvenime momentu, kai jau nežinote, ką daryt, kaip teisingiau. pagalvokit, kad galbūt tai paskutinė mano gyvenimo savaitė. ir kaip aš norėčiau ją nugyventi? ar džiaugdamasi tuo ką turiu ir nedaryt tragedijos ar vis dar racionaliai ir logiškai planuodama?
mano jaunystėj turėti beprotiški santykiai, kuriuose perspektyvos nematė nei mano artimieji, nei aš pati, iki šiol mane maitina gerom emocijom juos prisiminus.. o vieni beprotiški ėmė ir persirutuliojo į šeimyninį gyvenimą. ir abu iki šiol su saldumu tą beprotystę prisimenam..nes su laiku vis labiau norisi ant sofutės pasėdėt…abiem
žmogus mylintis gyvenimą čia ir dabar, besidžiaugiantis tuo kas čia ir dabar visada trauks kitus.. taip trauks, kad tie kiti nenorės jo palikt. gal tai gali tapti ir jūsų laimingo gyvenimo receptu?
