kiskutis-akademikas (archyvas)
zuzuu, o aš tai ne tik, kad sapnuoju, jog laukiuosi (ką sapnuoju labai dažnai), bet dar ir sapnuoju, jog gimdau. Beje, vieno tokio “gimdymo” metu netgi skausmą jaučiau, nuo kurio pabudau. Ir pastoviai sapnuoju, jog nežinau, kas mano vaiko tėvas.
erika, vat ir aš taip naiviai tikiuosi, jog gal pagimdžius įsižiebs mano makaulėj kokia tai lemputė ir įsijungs motinystės instinktas. Neseniai skaičiau vieną anglišką straipsnį, jog kai kuriom motinom prireikia net kelių metų, iki kol pamilsta savo kūdikį, nes tas tarpusavio ryšys niekaip neužsimezga ir neprabunda motiniška meilė. Daugumai jų, kas nekeista, būna diagnozuojama pogimdyvinė depresija. Tai va aš tos depresijos bijau labiau už bet kokį gimdymą.
