ta laisvė tikrai mistinė. man atsakomybė už kažką yra tai, ką labiausiai vertinu gyvenime, labiausiai psichologinė ir emocinė atsakomybė. apskritai aš jaučiuosi atsakinga už visus deja yra kas tuo naudojasi…nes ale va yra rūpestingas žmogus, tai kam man kažką mąstyt ir daryt? bet stengiuosi “įjungti” atsakomybę savo aplinkos žmonėms.
pasaulis sugriūtų, jei visi lakstytų be jokios prasmės ir tikslo su požiūriu “ai gyvenu vieną kartą, todėl galiu daryt kas šaus į galvą”.
vaikus dievinu. jie juk mūsų visų ateitis, net tų, kurie turėti savų neketina, juk jų pažįstami, kolegos ar darbuotojai bus kažkieno vaikai. ir nuo požiūrio, ir pastangų auklėjime, lavinime, savivokos ir pan. ugdymo juk priklausys, koks bus pasaulis, kai ateis sekančios kartos. man negalioja požiūris – po manęs nors ir tvanas.
apie būsimus savus galvoju kasdien . nuo 15 skaitau literatūrą, bendrauju su pažįstamų vaikais, darbą sieju su šeimomis.
