Autore, tai gal tu tiesiog ne iš tų, kurie miršta iš ilgesio, jog draugų nematė savaitė ar dvi? Nes pvz. ir aš nesu iš tų “mirštančiųjų iš ilgesio”. Ir iš tiesų net nežinau, kokiu būdu reikia “džiaugtis” draugais. Krykštauti ir šokinėti iš džiaugsmo? Draugai yra draugai, jie tiesiog yra, ir viskas. Susitinki, pabendrauji, linksmai praleidi laiką. Tiesiog gal pernelyg giliniesi? Ta prasme, ne kiekviena emocija turi būti giliai išjausta. Santūrus džiaugsmas irgi yra džiaugsmas. Nes man asmeniškai tai tikrai būna akimirkų, jog susimąstau, jog tuo metu aš kaip ir turėčiau būti džiaugsminga, krykštauti, o to nebūna. Ir tada pradedu gilintis, knistis savyje, kodėl aš nekrykštauju, kas su manim negerai… O pasirodo aš tiesiog nemoku emocionaliai reikšti savo jausmų. Bet tai nereiškia, kad aš nesidžiaugiu. Tai gal ir tau taip? Žodžiu, atsipalaiduok ir daryk tai, kas tau teikia malonumą. Ir nesuk galvos.
