Turiu ir aš tokį šunį. Jos vardas Nika. Gavau ją 10-ojo gimtadienio proga – tokią mažą, bet drąsiom akytėm ir be galo smalsią.
Vienąkart jau maniau, kad ją prarasiu. Ji buvo išbėgusi iš mūsų kiemo, lakstė. Brolis važiavo dviračiu, Nika jį pamatė kitoje kelio pusėje ir bėgo jo pasitikti. Kaip tik tuo metu keliu dideliu greičiu važiavo mašina. Partrenkė ir nuvažiavo. Brolis ant rankų parnešė namo, tėvai nuvežė pas veterinarą. ačiū Dievui jokių lūžių nebuvo, tik sutrenkta. Mama sakė, kad Nikai reikia kuo daugiau saldainių, nes saldainiai gydo (galbūt mane taip guodė). Kasdien savo pietų pinigus išleisdavau saldainiams Nikai. Nikute pasveiko ir toliau laiminga lakstė.
Po kelių vasarų aplink siautė šunų maras. daugelis kaimynų šunų mirė. Kasdien su Nika pėdindavome į šiltnamį skintis šviežių daržovių. šiaip Nika nė į burną neimdavo daržovių, bet tą vasarą jas valgė su didžiausiu noru. vis kartojau jai, kad čia vitaminai, kad šių daržovių dėka ji bus sveika. Vieną naktį Nika kaukė. Kaukė, nes mirė kaimynų šuo – Nikos sūnus. Nuo tos nakties Nika daržovės ėmė krimsti dar labiau. Maras praėjo, o Nika ir toliau laiminga lakstė.
Neužilgo jai sukaks 12 metų. Ir tikiu, kad ji gyvens dar ilgai. Ji juk mano Nika, jau ne kartą aplenkė mirtį.
