Paskaičius tavo pasakojimą, tikrai matosi, kaip esi prisirišusi prie savo augintinio ir aš tai puikiai suprantu, pati turiu šunelį ir nežinau kas bus,kai ir ji to sulauks, nors dar mirtis jai labai labai toli. Bet juk nieko nepakeisi, galiausiai ateis laikas jam,kaip ir visiem kitiem, turi su tuo susitaikyti. Sėkmės

Be to auginau prieš kelis metus spanielį, ir kai numirė blioviau kaip mažas vaikas, labai gaila buvo. Ir triušį turėjau, irgi ašaros upeliais tekėjo.

Turiu ir aš tokį šunį. Jos vardas Nika. Gavau ją 10-ojo gimtadienio proga – tokią mažą, bet drąsiom akytėm ir be galo smalsią.

Vienąkart jau maniau, kad ją prarasiu. Ji buvo išbėgusi iš mūsų kiemo, lakstė. Brolis važiavo dviračiu, Nika jį pamatė kitoje kelio pusėje ir bėgo jo pasitikti. Kaip tik tuo metu keliu dideliu greičiu važiavo mašina. Partrenkė ir nuvažiavo. Brolis ant rankų parnešė namo, tėvai nuvežė pas veterinarą. ačiū Dievui jokių lūžių nebuvo, tik sutrenkta. Mama sakė, kad Nikai reikia kuo daugiau saldainių, nes saldainiai gydo (galbūt mane taip guodė). Kasdien savo pietų pinigus išleisdavau saldainiams Nikai. Nikute pasveiko ir toliau laiminga lakstė.

Po kelių vasarų aplink siautė šunų maras. daugelis kaimynų šunų mirė. Kasdien su Nika pėdindavome į šiltnamį skintis šviežių daržovių. šiaip Nika nė į burną neimdavo daržovių, bet tą vasarą jas valgė su didžiausiu noru. vis kartojau jai, kad čia vitaminai, kad šių daržovių dėka ji bus sveika. Vieną naktį Nika kaukė. Kaukė, nes mirė kaimynų šuo – Nikos sūnus. Nuo tos nakties Nika daržovės ėmė krimsti dar labiau. Maras praėjo, o Nika ir toliau laiminga lakstė.

Neužilgo jai sukaks 12 metų. Ir tikiu, kad ji gyvens dar ilgai. Ji juk mano Nika, jau ne kartą aplenkė mirtį.

Tikrai labai nuoširdus pasakojimas. Aš žiauriai gerbiu žmones, kurie vertina gyvūnus kaip šeimos narius. Aš taip pat turiu tokį šeimos narį ir nors jis kol kas sveikas, energingas, tačiau jau 9metų, todėl stengiuosi kuo daugiau juo pasidžiaugti.

marcipane,nesupyk,bet buvo juokinga skaityt

Deimante, nu nežinau, bet jeigu tau juokinga,tai esi beširdė.

deimantine258, man nėra dėl ko pykti pasijuok, gyvenimas bus gražesnis

Tu šanuolė,kad šitaip myli savo šuniuką.Manau jis tai jaučia ir pasistenks su tavimi būti kuo ilgiau

Nuostabus pasakojimas, o kam juokinga tas tegul pasiskaito apie tokius zmones kurie savaip myli sunelius, nuo tiltu svaido ir panasiai…. As taip pat labai myliu gyvunus mano sunelis Beluciukas buvo miske pasiklydes tai zliumbiau vajei vajei… Kas valanda vaziuodavau, laukdavau kol parbegs, vardu saukiau… po 6 val laukimo, nakti atsirado, nu zinokite seniai tokia laiminga buvau kai parbego ir soko i glebi nu negaliu kaip nekenciu tu kurie pririsa prie medzio ir palieka (seneliai taip jauna taksiuka priglaude) ar siaip kaip nors kenkia… O temos autore saunuole, kad myli, o skausmas su laiku pasimirsta, kad ir skaudu buna… as netekus pora augintiniu… tai isigijus nauja kazkaip prisirisi ir na prisimirsta… aisku ne is karto, bet praeina

Tikrai suprantama situacija-aš už jus

Nežinau ką aš daryčiau be savo milymosios

Och… Kad ir mano šuniukas būtų toks protingas… Visai nesidrovi “pasiskolinti” maisto nuo stalo, kieme paleistas bėgtų kur akys mato, grįžtų po kokių trijų valandų prie durų visas šūdinas (taip taip, ne šiaip purvinas), aplojęs visus kiemo vaikus ir bobutes, nemėgsta dalintis, kai gauna naują kaulą visai nenoriai įsileidžia mane į kambarį, ką jau kalbėti apie priėjimą prie jo… Jei kažkas jam nepatinka – urzgia, jei labai labai nepatinka, kanda, nesvarbu, šeimininkas ar ne… Kieme ėda visą rastą šlamštą, gulintį ant žemės…

Bet kai pakreipia tą galvytę, tokiom akytėm pažiūri… Na ne jis kaltas, ne jis…O jau kaip saldžiai miega… O jau koks protingas būna, kai jam reikia…

Myliu savo šunį, tad puikiai Tave suprantu

Na bet vis tiek, bent vienai reikia įkišti savo ilgą trigrašį ir pasišaipyti iš tokių dalykų Ar negalit tiesiog aplenkti tokių temų?

Aš taip pat turiu šunelį, jeigu jam kas nutikų, neįsivaizduoju kas būtų. Autore, laikykitės

marcipane*, jūsų pasakojimas toks nuoširdus pasirodė, kad net grauduliukas suėmė. Suprantu jus visas

Mano Nika kartais išbėga pasilakstyti (gyvenam nuosavame name). Tai kai pareina, kad ir naktį, aš turiu ją įleisti į kiemą, nes jei išeina tėtis arba mama Nika bėga į šalį ir laukia manęs. Tekdavo vidury nakties keltis, per lietų ar šaltį eiti į kiemą, kad ji galėtų įeiti. gaila, kad dabar gyvenu ne su tėvais ir Niką matau tik porą kartų per mėnesį

Atsiminiau kai vieną žiemą Nika buvo medžiotoja. Jos tėtis buvo paukščių medžioklės šuo, tad instinktą gaudyti paukščius turi ir Niką. taigi vieną žiemą pareina su kurapka (ar putpele) nasruose. Paėmiau tą paukštį, o Nika vėl išbėgo. Parneša dar vieną. Ir taip kol parnešė kokius penkis paukščius. su mama ėjom žiūrėti iš kur ji tuos paukščius neša. Ogi žiūrim vienam kaimynų šiltnamyje buvo įsikūrusios kurapkos. Tai Nika visas išgaudė. Nupešėm, išvirėm ir kelias dienas davėm Nikai jomis pasmaguriauti.

Dar vieną kartą ėjom pasivaikščioti prie upės. Nika pamatė kitame upės krante antis. Šoko į vandenį ir ėmė plaukti link jų. Srovė tądien buvo gana stipri, tad nešė ir Niką. Antys nuskrido, Nika šiaip ne taip pasiekė kitą krantą. Pailsėjo pusvalanduką ir parplaukė atgal. Namo nešiau ją ant rankų, nes buvo labai išvargusi dėl plaukimo prieš srovę.

Esu ir aš tai išgyvenus. Baisu, sunku, bet kad ir kaip dabar tuščiai Tau skambės- laikas gydo. Pati tuo netikėjau, bet įsitikinau.

as esu isgyvenus. verkiau savaite istisai ir dabar net kai praejo daug laiko negaliu pagalvot apie ja nes iskart verkiu ir atsimenu ta diena…dabar turiu kita ciucika jai bus 7 metai. cia tam dalykui nepasiruosi..

O siaip musu kaimynu suo isgyveno 18 metu ir tikrai buvo dar normaliai jam viskas ir mate ir paejo aisku jau sunku gan buvo bet dar atrode normaliai.

na nemanau, kad deimantine258 yra beširdė , papraščiausiai tie pasakymai daug valgyti saldainių..

P.S aš žiauriai myliu savo 3 panikes mišrūniukes

marcipane*

Išgaudė kaimynų kurapkas ir Jūs nieko nesakėt ir dar sušėrėt? Na čia jau sąžinės reikalas..neblogi kaimynai esat