Va va,man panaši situacija…na gal kitokia,bet kažkas jau panašaus,mano vyras nori lėkti į užsienį,nes Lietuvoje nemato ateities,na o aš nelabai tam pritariu,nes nenoriu visko palikti,dėl pinigų ir geresnio gyvenimo…Esu pavalgiusi apsirengusi,vaikutis nebadauja ir man pilna to užtenka,džiaugiuosi,kad turiu stogą virš galvos,tėvus,artimus ir šeimą..nereikia man ir visokių prabangių daiktų,nes augau su mama viena,be tėvo,žinau,kaip mano mamai buvo sunku,tad nei 2 lt nedrįsdavau paprašyti iš mamos ir t.t..(.neišsiplėsiu).bet bjau,kad nesugebėsiu gyventi kitur ;/ sakiau vyrui apie tai,bet matau,kad jis labai nori pajusti tų pinigų skonį,gal dėl to,kad kaimę gyvenęs ir t.t o aš miesčionka,kaip tik norisi man tos ramios aplinkos,pabėgti iš to miesto ir t.t bet jam vistiek užsienis užsienis užsienis…vien nuo minties,kad vėl mus skirs atsumas(draugavome 3m per atsumą,buvo visko,patikėkit) ,ašaros kaupias akyse, o ir vaikutis ,kaip be tėvo…kas tie pinigai,kai nebus artimo šalia…nežinau,bet esu prieš išvikimą,užsienyje nenoriu gyventi,o ir ,kad ten namą turėti yra gaimybių,žinau,bet nebe tas,ne be tas jaukumas ir gražumas,kad kaip Lietuvoje,nu bet ko tik nepadarysi dėl mylimo žmogaus ir vako…eh…Na bet autoriui siūlau bandyti visais būdais rasti kompromisą,atveri akis moterėlei…tuo labiau,kad serga diabetu …ir savės ji šitap negerbia,nei jūsų svajonių…planų….visur juk galima rasti išeitį…o tuo labiau,kad dar turit 2 stebuklėlius….reikia ir apie juos pagalvoti.Jiems manau būtų netgi trauma,jei staigiai pakeistų gyvenamąja vietą…juk aplinka kita ,žmonės kiti…per maži jie tokiems pokyčiams..nežinau,kaip aš elgčiausi,ką daryčiau,bet 100 kartų mėginčiau atkalbinėti artimą žmogų,o jei ir nepavyktų,vadinas žmogus nemyli nei savęs,nei vaikų,nei jūsų…myli tik pinigus ir lengvą gyvenimą.
