Suprantu jus,sudėtinga situacija.Kartu nesinori ir išsiskirti su žmona,ir vaikų netekti…Nors aš,asmeniškai,nesuprantu kaip sutuoktiniai gali gyventi atskirose šalyse ir nesuprantu,kaip tokio amžiaus vaikai gali būti tempiami į kitą šalį,juk patys vaikai tokio amžiaus dar nežino,ko nori,na bet tai ne mano reikalas.Siūlyčiau gražiai paprašyti žmonos ir padaryti viską,kad ji grįžtų,galbūt rasti kompromisą ir mesti savo hobi,kurio ji negali pakęsti,o jei ne,net neįsivaizduoju,tačiau šiuo atveju juk svarbiausi yra vaikų interesai…

O jūsų žmona ten karjerą daro kažkokioj srity ar tiesiog juodadarbiauja ir džiaugiasi? Nes jei juodadarbiauja ir džiaugiasi, tai galiausiai tas džiaugsmas pasibaigs, o tada, jei jūs jau būsit prasikalęs neblogai, tikriausiai užsinorės grįžt :}}

Kitaip, jei ji ten tikslingai išnaudoja savo galimybes ir dirba pagal specialybę ir tai jai patinka. O bet tačiau, užsiimkit kiekvienas savo veikla, vaikų juk tikrai dar bent pora metų nepasiims, nes nori įsitvirtinti. Tai po tų poros metų ir paklausit vaikų kaip jie patys nori ir nuspręsit. Skaudu, žinoma, kad taip viskas išsiardo tokiais toliais, bet tai jau geriau vaikams būt su vienu mylinčiu tėvu, nei su dviem besibarančiais, kuriem jau nuo visų barnių net nebeįdomu, kad šeimoj vaikų yra.

O jūs su savo hobiais šiaip skambat kiek paranojiškai. Tai gal ir gerai, kad daug laiko tam hobiui neskiriat, nes jei visas ten sulįstumėt, tai nebeliktų žmogaus, liktų tik visokios “slaptos” info prisisunkus kempinė. Tai tik nepameskit sveiko proto, nuo viso pasaulio neapsisaugosi, šiltnamy vaikų neužauginsit, o vaikams saldumynų irgi reikia, kad ir su E :}

Na nesusiderinat su žmona tai nesusiderinat, ką padarysi. Derinkitės kiekvienas sau. O vaikai kiek ūgtels ir jau patys nuspręst galės kur jie nori augt.

—————————–

“bet pasakiau, kad vaikų į Angliją neatiduosiu, ir jei reikės, vaikščiosiu po teismus ir padarysiu taip, kad arba ji jei nori būt su vaikais, tegu grįžta į Lietuvą, arba ji nematys vaikų” O kodėl jūs toks žiaurus?

Supraskit ir ją – vienas žmogus randa laimę vienoj šaly, kitas kitoj. Priklauso tai nuo daugybės faktorių ir visai nesvarbu kur teoriškai yra tavo gimtinė, kai kurie žmonės tose gimtinėse tiesiog neranda sau vietos. Tai kodėl žmogų versti būti tuo, kuo jis nėra?

O ji juk vaikų palikt nenori, bet jei ir nutarsit, kad vaikai augs su jumis, tai kodėl dabar uždraust vaikams matyt motiną per šventes? Kodėl uždraust jiems ją aplankyt vasaromis? Kai taip tai svarbiausia vaikai ir jų sveikata, o kai prireikia, tai lėlytės, kuriomis pamosikavus galima ginčus laimėt?

Pasikalbėkit jūs kaip žmonės, o ne paaugliai. Čia esmė ne kas laimės vaikus, o kaip susiderinti jums abiems taip, kad galiausiai visi būtų laimingi ir galėtų normaliai gyvent. Ir kad vaikai, nors ir gyvendami tik su vienu iš tėvų, vis dar turėtų juos abudu.

Kai išlipsit abu iš savo principų, tai gal kažką ir sugalvosit. Dar galit apsilankyt pas psichologus kartu, padės jums pasikalbėti.

Siutas net ima, egoistai abu esat. Kai žmonės nori skirtingų dalykų, tai nori jie abu ir nė vienas iš jų nėra blogietis vien todėl, kad jo norai yra kitokie, nei kito. Taigi nė vienas nėra viršesnis. Aukotis gali tik tada, kai pats taip nusprendi ir pasirinkimu džiaugiesi, o ne kai tave priverčia prispaudus po padu.

Is pat pradziu viskas buvo aisku. Jus sieja tik vaikai, nes meile matomai isblesus jau;\

Sekmes kovojant uz vaikus ir savo siekius)

stiprybės…

aš kažkodėl čia tik skyrybas matau… jei kardinaliai skiriasi požiūriai į gyvenimą, kaip galima būti kartu? peržvelgiau jūsų tinklalapį, daug girdėtos viena ausimi informacijos atradau, tikrai pagirtina, kad taip domitės ir prasmingai laisvalaikį leidžiat pakovokit dėl savo vaikų, neleiskit jų išvežti į svetimą šalį (jei auga su seneliais ar nebūtų jiems per didelis šokas būti atplėštais nuo jų ir išvykti į naują aplinką su mama, kuri pakankamai mažai laiko su jais praleidus?)

Svarbiausia realizuokit saver ir rūpinkitės vaikais, o žmona.. moterų yra ir bus, dėl jos tikrai neverta aukot savirealizacijos… Tuo labiau kai neaišku ar toks pasiaukojimas bus suprastas ir įvertintas

Bet visgi,kaip yra šiam pasaulyje….Vyras -idealus-boba durna,motera -deivė,vyras-svolačius…

edvarduk, nesiparink. jaunas vyras, bus dar tu zmonu nori, tegu lekia nors i babaju salis, nepririsi o vaikam visa gyvenima i uzpakali isikibes irgi nelakstysi, uzaugs ir net nepadekos,kad taip sveika gyvenima propogavai.

gal žmona pastebi jūsų polinkį į kokią nors maniją ir kraštutinumus? kažkiek panašu iš pasisakymų.. Gal labai daug dėmesio skiriat tokiai sričiai, kuri prieštarauja jos požiūriui?

Va va,man panaši situacija…na gal kitokia,bet kažkas jau panašaus,mano vyras nori lėkti į užsienį,nes Lietuvoje nemato ateities,na o aš nelabai tam pritariu,nes nenoriu visko palikti,dėl pinigų ir geresnio gyvenimo…Esu pavalgiusi apsirengusi,vaikutis nebadauja ir man pilna to užtenka,džiaugiuosi,kad turiu stogą virš galvos,tėvus,artimus ir šeimą..nereikia man ir visokių prabangių daiktų,nes augau su mama viena,be tėvo,žinau,kaip mano mamai buvo sunku,tad nei 2 lt nedrįsdavau paprašyti iš mamos ir t.t..(.neišsiplėsiu).bet bjau,kad nesugebėsiu gyventi kitur ;/ sakiau vyrui apie tai,bet matau,kad jis labai nori pajusti tų pinigų skonį,gal dėl to,kad kaimę gyvenęs ir t.t o aš miesčionka,kaip tik norisi man tos ramios aplinkos,pabėgti iš to miesto ir t.t bet jam vistiek užsienis užsienis užsienis…vien nuo minties,kad vėl mus skirs atsumas(draugavome 3m per atsumą,buvo visko,patikėkit) ,ašaros kaupias akyse, o ir vaikutis ,kaip be tėvo…kas tie pinigai,kai nebus artimo šalia…nežinau,bet esu prieš išvikimą,užsienyje nenoriu gyventi,o ir ,kad ten namą turėti yra gaimybių,žinau,bet nebe tas,ne be tas jaukumas ir gražumas,kad kaip Lietuvoje,nu bet ko tik nepadarysi dėl mylimo žmogaus ir vako…eh…Na bet autoriui siūlau bandyti visais būdais rasti kompromisą,atveri akis moterėlei…tuo labiau,kad serga diabetu …ir savės ji šitap negerbia,nei jūsų svajonių…planų….visur juk galima rasti išeitį…o tuo labiau,kad dar turit 2 stebuklėlius….reikia ir apie juos pagalvoti.Jiems manau būtų netgi trauma,jei staigiai pakeistų gyvenamąja vietą…juk aplinka kita ,žmonės kiti…per maži jie tokiems pokyčiams..nežinau,kaip aš elgčiausi,ką daryčiau,bet 100 kartų mėginčiau atkalbinėti artimą žmogų,o jei ir nepavyktų,vadinas žmogus nemyli nei savęs,nei vaikų,nei jūsų…myli tik pinigus ir lengvą gyvenimą.

aš už vaikų augimą tėvynėj, gaila buvo uk žiūrėti į vaikus, kurie painiojasi kalbėdami angliškai ir lietuviškai jie tokie be gimtosios vietos pasirodė, tikrai į Lietuvą suaugę negrįš (abejoju, kad ir kalbą mokės pilnavertiškai vartot). Aš už vaikų auginimą tik Lietuvoj, jei čia tam yra sąlygos…

Kokie žmonos pagrindiniai norai? Ko ji siekia dirbdama UK? Geresnių gyvenimo sąlygų, ar ten jau yra įsitvirtinusi, turi gerą darbą ir krūvą draugų? Kuo jai karjera UK patrauklesnė už buvimą su šeima Lietuvoj?

Kokie jūsų tarpusavio santykiai? Gal atvėso jausmai? Gal buvimas skirtingose šalyse yra tik dingstis būti atskirai?

o kas blogai?

aljana, aha, po vieną kiekvienam

Bet šiaip nesąmonė būtų mesti hobį, jei jis patinka, gyvenimas nėra vien pinigų darymas. Tačiau kadangi yra vaikai, reikia ieškoti kompromisų. Svarbiausia norėti kalbėtis. Tiesa, kalbos apie pavojus skamba kiek paranojiškai. Juk ar įmanomas visiškai saugus pasaulis?