Man taip pat ši situacija ir tavo būsena labai “pažįstami” , aš tokia pati, moku būti kaprizinga, nenuovoki, nesupratinga ir t.t. Būna situacijų, kai tikrai atrodo jog pats su savo nervais nebesusitvarkai, gal nuovargis, gal pavasaris, gal dar kas… Dėkui Dievui, kad turiu žiauriai gerą ir supratingą vyrą, kuris man nenusileidžia ir kuris manęs nepalieka. Įsivaizduoju, kad sunkiausia atleisti sau ir suprasti pačiai save. Dabar tau tokia akimirka, kai savim nepasitiki, o šalia tavęs buvęs žmogus buvo tarsi garantas, kad gali eiti iškėlus galvą…… Aš taip supratau šią istoriją. Prisidėčiau prie pasiūlymų pasistengti surasti žmogų, kuris Jus palaikytų ir suprastų, kad neliktumėte šioje situacijoje viena. Jei šiuo metu nėra artimų tai gal ir šiam forume atrastumėte kokį žmogų kuriam galėtumėte išsikalbėti. Kitą kartą svetimam pasakoti ir lengviau……..Taip pat manau, kad mama tikrai Jus suprastų, bet būna įvairių situacijų, pati ne visada noriu pas mamą eiti ir netodėl, kad ji mane per mažai myli, o todėl, kad pačiai gėda ir kad žinau, jog pati kalta… Tvirtybės Jums, apkabinu
