Aš taip pat norėčiau pasipasakoti, kaip buvo man. Gyvenau savanorių prospekte tuo metu man buvo 8metai, ir dingo mano šuniukas, aš dienas naktis verkdavau visada ašarodavau, ir tikėjausi, kad jis tikrai atsiras. O pabėgo jis kai nutrūko pavadėlis, ir būdama maža jo nepagavau. Po mėnesio jau lyg ir susitaikiau žadėjo tėvai nupirkti naują šuniuką, bet tik rinkausi jau kitą veislę visokius žiūrinėjom globos namuose gyvūnų. ir ėjau iš mokyklos namo ir prie mokyklos durų sėdėjo šuo, aš neatpažinau, kad tai buvo mano šuniukas, nes jis buvo visas purvinas, liesas, labai negražiai atrodė, jis pamatęs mane iškart puolė link manęs ir ėmė laižyti. Taip istorija atrodo kaip pasaka bet tai buvo realu, ne prie namų laukė o prie mokyklos, po tos dienos, aš ji saugojau kaip savo akys, daug gydėm ir kai man suėjo 15 metų jis mirė, tačiau jis susirgo vėžiu ir tai turėjo atsitikti na o dabar jokio gyvūno neauginu, bet kai gyvensiu be tėvų pasižadu sau, kad iš gyvūnų globos namų priglausiu bent 3 mažus šuniukus, o jeigu svajonė išsipildys ir gyvensiu name priglausiu dar daugiau. Nes aš labai dievinu šuniukus ir prisiskaitau be galo daug temų kaip gyvūnai skriaudžiami, mušami man yra be galo skaudu ir net ašara norisi braukti, kokių tik žmonių nėra. Juk kiekvienam gyvybė yra pats svarbiausias dalykas, ir kaip kyla žmonėms ranką skriausti. Jei pamatyčiau kur nors užkampy, kad šeimininkas gerokai vanoja savo šunį, griebčiausi kažkokių priemonių, kad šuniukas to išvengtų Gero skaitymo
