Man teko ir pas vaikino tėvus pagyventi.Tėvai labai primityvus,mama nuolat aiškindavo,kaip puodą ant viryklės padėti,kurią šviesą kambarį degti ir t.t. Žodžiu, dar vaikinui labai jau aiškindavo,kad vakare netriukšmautų,mat per garsiai televizorių žiūri kambarį,kad eitų anksti miegoti,nes pro duris sklindanti šviesa trukdo miegoti(neaišku kam),būdavo piktumai,jei jis kažką pasiimdavo iš šaldytuvo,nes būdavo alkanas.Šeimos prioritetas buvo tėvas.Pagal jo dūdelę reikėdavo gyventi.Aš su tėvais sutariau,tačiau man po pusės metų truko kantrybė,kad su vaikinu ir dar manimi elgiamasi kaip su vaikais norsmums 20-22metai ir dar esam atskirai bute gyvenę.Dabar vėl gyvenam bute….
Žinau,kad nelabai atitikau temą,bet pasakiau,koks pragarėlis būna gyventi pas vaikino tėvus.O pažintis su vaikino t4vais buvo pakenčiamas,bet nelabai mėgstu apie save daug pasakoti,tad labai daug nutylėjau.Tada juk ir apie vestuves negalvojom,tai į asmeniškumus nebuvau linkusi.
