Pernai rudenį po paskutinės paskaitos, jau gan vėlokai apie 19h., stovėjau stotelėje ir laukiau troleibuso. Kaip tyčia laukt teko apie 15 min. Užsisvajojus žvalgiausi į pravažiuojančias mašinas, kavinių langus, parduotuvių vitrinas ir priešais iš kažkur išdygo vaikinas. Priėjo ,,Labas” ,kiek nesuregavusi ir net nepagalvojusi, kad čia man toliau stebėjau aplinką, tada vėl tas balsas ,,Labas” pakėliau akis aukščiau: ,,Atsiprašau, čia man?” atsakymas: ,,Taip, tau, ko lauki?”. Taip ir prasidėjo pokalbis. Keista, bet kaip įprasta atsakinėjau į klausimus, kad laukiu troleibuso, važiuoju iš paskaitos, studijuoju ten ir ten. Paklausus vaikino, ką jis veikia, šis atsakė, kad mokosi gyventi. Tada pradėjom kalbėti visai neįprasta tema – apie senelius. Aš papasakojau savo močiutės gyvenimo istoriją – okupacijas, antrajį pasaulinį karą, vaikus, jis savojo senelio – Šis pasitraukė į Argentiną. Šia tema ir prašnekėjom, kol atvažiavo troleibusas (tiesa, jau kitas dar po 15 min.). Vaikinas aišku paprašė numerio, bet aš jo nedaviau, nes turiu savąjį berniuką, o su šis buvo tik įdomus nepažįstamasis. Keista, niekada net, tą vakarą grįžusi negalvojau apie tą nepažįstamąjį, tik šiandien pamačius temą prisiminiau.
