Esu įskaudinus vieną draugę visai to nenorėdama, nes nesitikėjau, jog jos reakcija bus itin neigiama. Žinojau, jog liks nepatenkinta, nes per žioplumą sugebėjau prisičiūdinti (situacija niekuo nesusijusi su vaikinais, meilėm ar pan.). Po to galvojau, jog padarysiu gerą darbą pati jai prisipažindama apie tai, ką pridirbau, galvodama, jog už nuoširdų prisipažinimą man atleis. Tai va tada ir pasigailėjau, jog pati prisipažinau, nes jei nebūčiau prisipažinus, ji veikiausiai nė nebūtų sužinojus ir viskas būtų likę po senovei. Atsiprašinėjau kaip kažin ką, kaip prieš Dievą. Tačiau ji ant manęs taip pasiūto, prieš tai visą reikalą išpūtusi iki milžiniško dydžio burbulo, jog galiausiai sakė, jog niekada man neatleisianti. Oh well, galvoju, jei žmogus nori visą gyvenimą gyventi su pykčiu užanty, tebūnie. Dabar kai pagalvoju, gal ir gerai, kad išsiskyrėm tada, nes anksčiau ar vėliau būtume išsiskyrusios. Žodžiu, savotiškai nesigailiu to. Juolab, kad visas tas kipišas tam žmogui baigėsi kaip tik į gerą, t.y. mano sukelta situacija paskatino priimti gerus, perspektyvius sprendimus. Ir, aišku, ji dabar gyvena geriau už mane, kaip visada.
