visiskai sutinku. ir musu situacija beveik identiska. draugavau su vaikinu laabai ilgai. bet visa laika zinojau, kad tikrai issiskirsim, tik laiko klausimas kada. issiskyrus supratau kokia mylima ir vertinama buvau… bet jis manes netrauke, trauke tik jo geras budas… vis liudesys apima pagalvojus apie dabartine situacija.. draugauju su vaikinu ir jauciu, kad jei staiga dingciau ir jam neskambinciau, nerasyciau, jis taip ir nepasivargintu manes ieskodamas… is buvusio ismokau aukotis ir stengtis del zmogaus. dabartiniui taip pat bandau buo gera visom prasmem. gera kaip drauge, kaip kompanione, visuomet ji raginu geriau varyt su draugais vakare bare pasedet nei buti su manimi, nes zinau, kad jam tai patinka… visada vairuoju kai tik galiu, kad tik jis galetu atsipalaiduoti, kai norim vakara mieste praleisti, bet… nejauciu jokio atsako atgal… atiduodu save,o atgal mazai,ka gaunu, jei vertinant veiksmais , gerais darbai ar tiesiog nesavanaudiskumu.. ( vat tokie dalykai ir kerta per jausmus, nustoji tiketi meile ir kitais stbuklais..
prisimenu viena dalyka, kuris man istrigo ir pradejau tiketi kad jis ne tik megaujasi mano gerumu, bet ir duoda atgal kazka.. tai kai vaziavom i pirti pas jo drauga ,as aisku eilini karta vairavau. nedraudziau jam nei gerti nieko, tiesiog norejau buti ne pikta mergina, linksma drauge, tai kita diena atleke su rozem pas mane ir padekojo uz kantrybe.. cia buvo pats graziausias jo elgesys..
