Puikiai zinau sita dalyka… Ir baltai pavydziu merginoms, kurios sugeba skrajoti vien nuo minties,kad tuoj susitiks su Juo… Paaugystej buvau isiziurejus toki vaikina, tiesiog alpau del to, o jis manimi rupinosi, rode laaabai didele demesi, tiesiog atrode,kad esu laimingiausia, bet… perskaiciau zinutes kaip jis aistringai davesi su kita panele. Amzius buvo nedidelis, bet man labai istrigo ir kazkaip skaudziai paveike mane. nuo to karto nebejauciau nei vienam vaikinui nieko panasaus. simpatiju turejau daug, vaikinu ir turejau, bet su nei vienu nebuvo tokio jausmo,kad pilve drugeliai skaidytu.. kartais jauciu,kad bunu su vaikinu, tiesiog ,kad esu ipratus.. kazkaip pergyvenu del ateities, kad nerasiu mylimo vyro. ech… kaip vel jausti ,kad keliai linksta vos pamacius Ji?
siuo metu turiu drauga, su juo esam visai nedaug, 4men, ir kartais pamastau, kad jeigu jis mane mestu ar as ji, tai nenubraukciau nei asaros, tiesiog atsitiko ,tai atsitiko. labai pasigestu santykiu saugojimo.. ne tik is saviskio, bet ir is aplinkiniu zmoniu. galbut nebejauciu dideliu jausmu vaikinam ir nesvaigstu del ju, nes kuo labiau matau ar pazistu savo grupiokus, buvusius klasiokus, ar siaip draugus, suprantu, kad jie nei velnio nevertina merginu ir duodu 100proc, kad dauguma masto “jei ne sita, bus kita”.. pasiilgau tikru jausmu ir tikro atsidavimo zmogui…
