Jurga Ivanauskaitė
VASARA
Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis –
iš žemuogių saldimo,
iš pelynų kartumo.
Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų –
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.
Jei užkimštų šnerves,
kelinta birželio diena
man praneštų užkimęs
gegutės ku-kū..
Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais –
jazminų drobė,
liepžiedžių šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.
Jei rankas nukapotų,
eičiau basa per žolę –
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.
Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas, baltomis
grybienos gyslomis.
Jei įdėtų į švino sarkofagą,
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąja akimi regėčiau.
Net virtusi dulkėmis,
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada – jurginai.
PAVASARIS
Nemėgstu pavasario,
jis manęs – irgi,
bet kasmet susitinkam,
kaip du ožiai
ant siauro liepto.
Pavasaris smeigia
Pano ragelius man į kaktą,
alsuoja Vivaldžiu,
verčia būti lengvabūdiška,
lengva, laiminga.
Nepaklūstu, spardausi,
Pavasaris irgi muistosi,
lekiu į bedugnę,
ten jau guli mano
keturiasdešimt trys kūnai.
RUDUO
Šviesa išteka,
kaip pienas iš butelio,
jos atgal nesugrąžins
net Davidas Copperfieldas.
Neverta savęs apgaudinėti
atšaukiant vasaros laiką,
dienos nepailgėja
nė per nago juodymą.
Vakarai užrita pūdiniais svarsčiais,
naktys susisuka Mėbijaus juostomis,
vos užlinksta savo užribiuose,
tučtuojau vėl prasideda iš naujo.
Su rudeniu nepakovosi –
tai ne vėjo malūnas,
rugsėjis iškasa duobę,
spalis virves parūpina,
lapkritis nuleidžia karstą.
ŽIEMA
Žiemą jaučiuosi saugiai,
kaip kalėjime,
tarp keturių sienų:
šalčio, sniego, ledo ir liūdesio.
Žiemą esu niekam neskolinga
ir nieko neįsipareigojusi.
Neprivalau dainuoti alyvas,
deklamuoti diemedžius,
nei susitikinėti po ievomis,
nei mylėti ar būti mylima.
Žiemą prisirenku kamščių
ir užkemšu visus savo džinus
pilkuose tingulio buteliuose,
tegu miega, miršta,
nebeprisikelia.
