Na visų pirma turi prisiversti nedaleisti blogų minčių, sakykim – ateina silpnumo akimirka, kai jauti, kad vėl būsi sutrigdyta ir susinervinusi – stumk į šalį kuo greičiau, kol tas jausmas nespėjo užimti didelės vietos. Jeigu susinervini – pradėk juoktis, kad ir priverstinai, kad ir per ne norą, kad ir kaip kvailai sau skambėtum.
Nebūk jokiais būdais namie, pradėk anksčiau eit miegot ir anksti keltis, negulinėk. Stenkis susitikti su kuo daugiau žmonių, net jeigu ir nenori nei vieno matyti – eik susitikt ir neatidėliok. Jei neturi draugų – turi turėti gi kokių nors pažįstamų, jei kur kviečia – eik visur be išimčių.
Svarbiausia stumti nuo savęs visą savęs smerkimą, blogą nuotaiką, tą gali daryti žiūrėdama motyvacinius filmukus, skaityk visokias knygas kaip “kaip tapti laimingu”, nors tau jos atrodo ir visai beprasmės ir kvailos, bandyk įtikėti tuo, apgaudinėk save, kad esi laiminga, pradėk nuo mažų dalykų, sakykim – vietoj atsidarydama čipsų pakelį – palik jį ramybėj ir pagirk save, kad sugebėjai atsilaikyti.
Būtinai būk kuo daugiau lauke, vaikščiok aplink, stebėk aplinką, neklausyk liūdnos muzikos, nežiūrėk liūdnų filmų, keisk viską kad ir į banalias komedijas, nesvarbu, jeigu ir nemėgsti jų, tai labai padeda atitraukti demėsį ir užsiblokuoti truputį.
Joga yra taip pat geras vaistas, galų gale bet koks sportas. Tik ne per daug, kad nebūtų manija.
Galiausiai, priimk save, kokia esi, neteisk, nesmerk, tiesiog paleisk save. Gerai, pasakyk, aš stora, aš sergu depresija, esu nevėkšla, galiu būsi ragana kartais, bet mano gražios akys. Pabūk su savo jausmu – paleistu ir susitaikiusiu, leisk sau būti.
