Šizoidinio asmenybės tipo žmonės labiausiai bijo atsiduoti, pervertina
savisaugą ir atsiribojimą, siekia būti nepriklausomi, nenori įsipareigoti,
todėl vergia artimų asmeninių kontaktų. Kiekvienas artumas jiems kelia
baimę, todėl šie žmonės visuomet atsitraukia, jei kyla pavojus įsimylėti
ar būti mylimiems, nes artimus santykius suvokia kaip visišką atsidavimą
kito žinion ir priklausomybę.
Mylėdami mes labiausiai dvasiškai ir fiziškai priartėjame vienas prie kito,
o kuo labiau kitam asmeniui atsiveria šizoidiškas žmogus, tuo didesnę
grėsmę jis jaučia savo nepriklausomybei. Kaip toks žmogus gali parodyti, kad
jis iš tiesų trokšta abipusio artumo, švelnumo, meilės, kaip parodyti
seksualinį geismą? Bendraujant su žmonėmis jam trūksta elgesio „vidinių
tonų”: jis nesugeba nei siekti ir užkariauti, nei suvilioti, nei atsiduoti.
Jam svetimas švelnumas, jis nemoka nei žodžiais, nei emociškai parodyti
simpatijos, jam taip pat itin trūksta įsijautimo, sugebėjimo „pabūti kito
kailyje”.
Bandymas spręsti primygtinio geismo ir žmogiškojo artumo baimės konfliktą
gali atrodyti įvairiai. Dažnai būna taip, kad toks žmogus leidžiasi tik į
neįpareigojamus, lengvai nutraukiamus arba grynai seksualinius santykius,
kuriuose seksualumą jis tarsi atskiria nuo savo emocinio gyvenimo. Tad
partneris jam tampa „seksualiniu objektu” jusliškumui patenkinti, o kitais
atžvilgiais visai nedomina. Šizoidiškas žmogus dažnai keičia savo
partnerius – ne todėl, kad jis emociškai abejingas, o tiesiog norėdamas
apsisaugoti. Jis baiminasi, kad netrukus taps akivaizdu, jog jausmų srityje jis
visiškas bejėgis ir nepatyręs. Jis vengia pavojaus įsimylėti, todėl
linksta į trumpalaikius, intensyvius, bet nenuolatinius santykius. Dėl tos
pačios priežasties jis dažniausiai atmeta ir partnerio rodomus palankumo
ženklus – jis tiesiog nežino, kaip į juos reaguoti. Jo nuomone,
neištikimybė yra neišvengiama ilgalaikio ryšio palydovė, jis reikalauja
laisvės sau bei tvirtina, jog pasirengęs laisvę suteikti ir savo partneriui,
tačiau tai būna veikiau teorija, o ne praktika.
Seksualiniuose santykiuose dažnai nepripažįsta jokių švelnių preliudijų,
jokios erotikos ir, nesirūpindamas partnerio poreikiais, toks žmogus siekia
pasitenkinimo, o pasitenkinęs stengiasi kuo greičiau išsilaisvinti iš
partnerio, net išvyti jį, kad tik netektų išgirsti emocinių pretenzijų.
Vyrai kartais sąmoningai renkasi mažiausiai patrauklią moterį, nes ji
„nepavojinga”, negali sukelti meilės jausmų, arba partnerę, kuri turi
vyriškų bruožų ir jam atrodo „visai kitokia” nei labai moteriška moteris.
Tada santykiai tampa labiau broliški, draugiški, remiasi daugiau bendrais
interesais, o ne erotine lyčių trauka.
Būna moterų, kurios fiziškai gali atsiduoti tik tokiam vyrui, kurio daugiau
niekuomet gyvenime nebesutiks.
Šie pavyzdžiai rodo, kokia didelė šizoidiškų žmonių baimė prisirišti,
įsipareigoti, tapti priklausomiems ar „suvystytiems”. Ši baimė gali būti
tokia stipri, jog žmogus ryžtasi pabėgti net savo vestuvių dieną. Pagal
tokį siužetą sukurta daug filmų, tačiau komedija ekrane iš tiesų slepia
nepakeliamą jausmų sumaištį, didžiulę baimę ir žmogiškųjų santykių
tragediją.
Nusivylimų nestokoja ir daugelis internetinių „meilės” istorijų. Artumo
vengiantys žmonės neretai rašo gražius ir šiltus laiškus, tačiau kai
tenka bendrauti akis į akį, tuoj pat atsitraukia ir užsisklendžia savyje.
Bendraudami virtualioje erdvėje mes nematome žmogaus veido išraiškos, jo
akių, gestų, negirdime balso tembro. Ten nėra tiesioginio kontakto teikiamų
niuansų, reiškiamų nežodiniais signalais ir fiziniais prisilietimais, todėl
šizoidiško tipo žmonėms tai saugi ir priimtina erdvė bendrauti.
Sudėtingiausi santykiai būna tuomet, kai kategorišką prieštaravimą tarp
meilės ir neapykantos jausmų, savo didžiules abejones („ar tikrai mane
myli?” šizoidiškas žmogus primeta ir partneriui. Tuomet jis pradeda
partnerį nuolatos tikrinti, reikalauja vis naujų meilės įrodymų jo
abejonėms išsklaidyti, o tų įrodymų niekuomet negana. Elgesys gali tapti
akivaizdžiai destruktyvus, virsti net dvasiniu ar tikruoju sadizmu: partnerio
meilės įrodymai nuvertinami, sumenkinami, analizuojami, jais abejojama arba
tendencingai interpretuojama. Pavyzdžiui, spontaniškas partnerio dėmesys
aiškinamas kaip nešvarios sąžinės, kaltės išraiška arba bandymas
papirkti („baik tuos kvailus meilės prisipažinimus ir einam pagaliau prie
reikalo”. Šizoidas junta, kad jo elgesys nevertas meilės, todėl neretai
visur „užuodžia” varžovus, kuriuos – dažnai pagrįstai – laiko vertesniais
meilės. Tuomet visai natūralų partnerio elgesį pradeda apsukriai
interpretuoti kaip mįslingą ar tyčinį. Tai gali virsti savotiška manija
ilgainiui partnerystę padaryti nepakenčiamą ir galų gale ją sugriauti.
Žmogus pats kenčia, bet kitaip elgtis negali. Tada motyvuojama kad ir šitaip:
jeigu jau neįmanoma būti mylimam, geriau pats sunaikinsiu tai, ko vis tiek
negaliu turėti. Jei partneris nutraukia santykius, tai šizoidiško tipo
žmogui mažiau skausminga, nei būtų tuomet, jei jis iš tikrųjų būtų
rūpinęsis partneriu ir vis tiek būtų paliktas. Tokios „nusivylimų
profilaktikos” šizoidiški žmonės griebiasi ne taip jau retai; ja –
dažniausiai nesąmoningai – kartu norima ir išbandyti partnerį: „Jeigu jis
mane myli, nepaisydamas to, kaip elgiuosi, tai jo meilė „tikra”. Šie dalykai
tik dar kartą patvirtina, kaip sunku tokiems žmonėms laikyti save vertais
meilės.
1. Šizoidiškos asmenybės struktūra
2. Vaikystė
3-4 Mėgstamos specialybės; šizoidas ligonis
5-6 Tikėjimas; šizoidiško žmogaus ryšiai:
6.1 Šizoidai kaip partneriai
6.2 Meilė šizoidų pasaulyje
7.Tikrieji šizoido motyvai’ meilė šizoidų pasaulyje (tęsinys)
