Nesu stipriai pasikausčiusi, bet savo laiku smarkiai domėjausi šia sritimi ir dirbau psichiatrijos įstaigoje. Taip pat ir pati kentėjau nuo sutrikimų.
Taip pat kažkada tikėjau, kad problemas atpažinti ir išmokyti jas spręsti gali tik psichoterapijos profesionalai.
Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, o kol jis tekėjo, gyvenimo patirties pasisėmiau.
Tai štai, ką noriu šiuo klausimu pasakyti. Psichoterapija galinga, bet ne visagalė. Labiausiai nuo paties žmogaus priklauso viskas. Taip pat ir tai, ar jis pasiduos diagnozės nuosprendžiui ir naudosis juo kaip pasiteisinimu savo baimėms, tingėjimui, komforto, kad ir ligusito, būsenai pridengti. Esminė žmogaus baimė (neskaitant mirties) – pokyčiai (na, mirtis – irgi pokytis, tik jau paskutinis ir nebepakeičiamas). Taigi baugiai skambanti diagnozė – kartais, o šiais lakiais netgi dažnai, labai patogi slėptuvė nuo pokyčių. Be pokyčių neįmanomas asmenybės augimas. Auganti asmenybė pajėgi peraugti diagnozę, bet tam reikia drąsos, ryžto, atkaklumo, atviros tiesos pačiam su savimi.
Dar viena tiesa, kad žmogus yra sociali būtybė, ir tik socializuojantis ji pajėgi augti, tobulėti bei įveikti išorinius ir vidinius sunkumus. Jei pasirinksi
tapti ASMENYBE, o ne DIAGNOZE,
pritrauksi prie savęs kitas asmenybes, pajėgias priimti tave su trukūmais ir padėti juos taisyti.
Juk prie diagnozės ar ligos niekas nenori artintis, nebent daktarai…
O nuo kapstymosi savo diagnozėje galima dar rimčiau sunegaluoti,
jau nekalbant apie diagnozių sau nusistatinėjimą…
Tai gyvenimo dėsnis, labai panašus į fizikinius jėgos ir energijos tvermės dėsnius
